prieblanda.blogspot.com

* Tai būtų galima priskirti prie eksperimentinių kūrinių serijos. Kaip ir "Pakeliui į šviesą", "7 megabaitai" buvo kuriamas repo ritmu. Mp3 formatu tau meilę dovanoju. Sms neskaitai- perdaug ten tų svajonių. Ketureiliai, aštuoneiliai tave iš proto varo, O tu nori likti savo vietoje šalta grimasa veido. 7 megabaitai, studijinė kokybė... Įrašas toks šiltas, taškosi teisybė. Banalybė išgaravo, liko nuoširdumas Ir ašarotos akys bei jausmų tikrumas. Skiriu tau šią dainą, gabalą repo, Išsakyti jau vien tam, ko širdis mana neteko. Kai tu išėjai, tą pavasario rytą, Turėjo kilti saulė, bet ji liko surakinta... Žvarbių nakties grandinių, mėnulio upių sidabrinių Tekančių tamsos pasauly mastu kilometriniu... O tąkart eterio laukais nuvilnijo mano repas Ir taip per parą gal koks 10 kartų-regionas "apsinešęs" Bet tai tik demo versija, pradžia pradėto darbo Gyvenimas diktuoja tekstą, akys jį pamato, O rankos su rašalo pagalba braižo strofą... Laiko spiralėje jaučiu ir tv

Priedainis: Kiekvienas iš mūsų nueis savo kelią Vieni kils į dangų, kiti kris į pragarą Kas moka mylėti-to bus viršus Kas meilės nepažįsta po velėna supūs. Atdiduok duonos kąsnį, jei tau jo nereikia Nemesk jo ant žemės, pavalgydink nors kokį vaiką Nejaugi negirdi ką kalba radijas, tv, spauda... Skurdas šiam pasauly gyvas. Reikia keist kažką. Atsigręžk, atsimerk, nevaidink, kad esi aklas Prieš visa tai kas šiuo metu šitam pasauly dedas. Nesakyk, kad tau vienodai, nerodyk vidurinio piršto. Įsikalk! Gimsta vienetai, o dešimtys miršta. Atmink, jog tu esi ne vienas Su tavimi ir manimi-didis ponas Dievas Nejuokink svieto, sakydamas, kad trūksta žado Nejuokink protingųjų ir jau mirusių iš bado. Nedrįsk pakelti rankos, prieš tą kuris tau nieko blogo nepadarė Apsvaigęs nuo bandos jausmo, sakai jog "prisiprašė" Toleruok kitą rasę, nes viskas gali grįžti bumerangu Naudokis savo šansu, kol nieks nepakvietė į dangų. Priedainis: Kiekvienas iš mūsų nueis savo kelią Vieni kils į dangų, kiti

Virš miegančio miesto skrenda angelai... Virš miegančio miesto tvyroja rūkas. Čia žmones užmigdė kasdieniai skausmai: Patyčių lavinos bei abejingumas... Rytas ar vakaras, diena ar naktis Padėtis lieka kritiška metai iš metų Bet aš tikiu ir žinau, jog viltis Žus paskutinė, jei meilė sudegtų. Bet mano krūtinėje meilės laužai Dega, negęsta, skleidžia šilumą, gėrį... Virš miegančio miesto balti angelai Nusileidžia ant žemės atvirai pakalbėti. Kai(nors) aš... Pried: Iš skausmo verkiu, Bet niekas niekas nemato Kol meilė tyra Šaltos širdies neatrado. Naktis- mano draugė, O diena- tarsi priešas- Šviesoje tyko blogis, Tamsoje-saugo Dievas. Jie prašė manęs, kad atverčiau akis Žmogui apakintam pykčio, pagiežos... Kitaip virš miesto niekados nenušvis Saulė, nepradings laimę griaunančios bėdos. Jie prašė manęs, pabelsti į širdį Kiekvieno iš mūsų ir atverti duris Įsileisti meilės ir jėgų, kad pakilti Ir paukščio sparnu apskriet likimo kliutis. Pried: (2x) Iš skausmo verkiu, Bet niekas niekas nemato