Turėklas (Nauja!)

Laikrašty - silkė: riebi, nevalyta...
Tokia pasimetus, pradurta akimi...

Spaustuvės kvapas raidžių tankumyne
Supranta, kada naminukės eini.

Iš gretimo namo kieme apsilankančio,
Garsaus marškiniais ir kaklaraiščiais tipo.
Barakudų aukos (celofaninio proto)
Save reklamuojančios kaip prototipą.

Grimasų akistata - panieką šaukianti.
Kas miega ant laurų, kas guli purve.
Abu silpnapročiai, šviesos nėr ko laukti.
Ant laiptų turėklo kažkam bus chana.

Ir silkė supūs nesulaukus gurmano...
Ir ponas turtuolis pamiš nuo didybės.
Ir daug ir mažai pinigų - pavojinga!
Neberenki žodžių, skanauji mėlynes.

"Trupiniai iš rytojaus"

Iškasim griovius ir labanakt, vaikučiai.

Lai lietūs mazgoja pavargusį kastuvą.
Užmiega kiemai ir pilki daugiabučiai,
O bankai nemiega - įformina paskolą.

Samanotai bakūžei, įmokai studijų,
Picai ir alui ir tiems, kas valdžioj.
O kaip atiduoti jei darbo vis neturiu
Tik kąstuvą rankoj ir guzą kaktoj.

Duobkasiu būdamas lobio nerasi.
Tik ne šaly, kur savęs nepažįsti.
Pinigai valdo pinigus, neturėsi nuskęsi,
Kaip teletabis į šulinį krisi.

Sako: "Tu mokasi ne dėl kitų,
Pažymys - tai tik skaičius nereiškiantis nieko."
Vaikystėj norėjai išplaukti laivu -
Dabar supranti, kad užteks tau ir slieko.

Bet išauš ta diena, kai ištarsi sudie
Ir pats lagaminas išeis pro duris.
Centų yra, prakeiktoji šalie!
Smauk tu nesmaugusi - turiu dar dantis.

Vyniojame meškeres, laužome kastuvus,
Gydome randus skausmingai švelnius.
Saulė svetur - ne pagal standartus,
O užterštą kraują pakeičia alus.

"Kodėl vakarais?"

Bėgantis laikas nuneš į pakrantę...
Į mudviejų vasarą mano, mergaite,
Abipusę aistrą ant degančio smėlio,
Kai tau tik manęs, tik manęs tau reikėjo.

Bangos lytėjo įkaitusius kūnus...
Mėnuo stebėjo plyštančius rūbus,
Pasakos virsmą šilta realybe.
Ačiū už tai tau, likime....

Priedainis (2x)
Nebežinau, kodėl vakarais
Ant degančio smėlio tyliai verkia gitaros.
Mudu pasukom skirtingais keliais,
Bet vis dar tikiu į tą sutemą vasaros.

Už nuodėmę saldžią, magiją lūpų...
Skonį nakties be klausimo „Kur tu?“
Kai žodis paliesdavo sekantį žodį,
Maniau, kad aklavietės gali miegoti.

Plačiai užsikloti šviesa ant tamsos.
Tikėjau, kad Tu mano lašas drąsos,
Kurios neturėjau – Tavyje atradau.
Visa širdimi pasisėmiau...

Priedainis (2x)
Nebežinau, kodėl vakarais
Ant degančio smėlio tyliai verkia gitaros.
Mudu pasukom skirtingais keliais,
Bet vis dar tikiu į tą sutemą vasaros.

Naktimis ar dienomis į pasaką be žodžių,
Atsukti rodykles ar suplėšyt kalendorių
Šiandien taip noriu, deja, negaliu.
Tik mintimis prie tavęs priglundu.

Priedainis (2x)
Nebežinau, kodėl vakarais
Ant degančio smėlio tyliai verkia gitaros.
Mudu pasukom skirtingais keliais,
Bet vis dar tikiu į tą sutemą vasaros.

"Laikas"

Kalendoriaus lapeliai neturi instrukcijos

Kaip išgyventi nutrūkusį džiaugsmą.
Kortose krachas, oreolė šamanui,
Lėkštės degtukų ir kada mes užaugsime?

Jei nori išimk elementus iš laikrodžių.
Yra ir užuolaidos išorei slėpti..
Galiausiai, po antklode akys užmerktos.
Bet nerimas lenda lyg kulkos į skėtį.

Tu priverstas bėgti, negalima griūti.
Griūsi - pagaus, lyg medžiotojo šunys.
Lyg grobį, be gailesčio... Kaip atsitiesi?
Ar būsi stiprus ar visgi tau lūžis?

Išaugome sauskelnes, valgyt išmokome
Ūgis pakito - atrodo subrendome..
Proto jau atrasta kaip adaptuotis,
O laiko kaktomušos vis neišvengiame.

"Popierinė kavinuko baladė"

Kai sutemos glosto ir gatvės jau miega
Sočios nuo šurmulio ratų ir kojų,
Kavinuko draugijoj - saldi grietinėlė,
Cukrinė kava ir trūkumas žodžių.

Kai saulė nedaužo buto langų,
Vorui dar dieta ar koks Ramadanas,
Kavinuko draugijoj tave atrandu
Ir aš jau savaime ištariu: "Labas".

Ir man, jeigu galima, vieną puodelį.
Keliausiu medžioklėn mėnulio ar saulės.
Ir man kaip ir tau atsibodo gyventi -
Batuose vandenys, plinka makaulės...

Juodi šviesoforai, žalia, raudona...
Kitapus perėjos - tava kasdienybė.
Būtų gerai jei nutrenktų kas ją -
Visi per atsargūs, tai kur gi teisybė?

Skubėti nematant ženklo sustoti,
Sustoti tada, kai mažiausiai to reikia...
Ir lietus neišmoko simfonijos groti
Pamiršdamas langus ir skubantį laiką.

Grįžtu į tą vietą kur pusė manęs.
Dulkės šukuoja pavargusius plaukus.
Trumpi vakarai jau dėlioja natas,
Ir šypsenoj tavo kava neatšalus...

Medžioklė be laimės, termose-lašas.
Kad ir kiek begaivinčiau ištroškusį protą,
Mėnulio ar saulės neištirtas kvapas.
Tik ant tavo peties pamirštu diskomfortą.

"Neužtenka paros"

Dainos tekstas sausio mėn. dalyvavęs dainuojamosios poezijos konkurse "Dainuoju žalią žolę 2011".

Deganti jūra, svyrančios rankos
Paukštį paleidai, prabilo patrankos.
Sniegenos baltos, baltos ir aklos,
Jūroj sudegusioj maudosi natos.

Šaukštą kakavos, cukraus per pusę...
Šimtas puodelių ir mudu „išprusę“.
Sugerk motyvacija, tu, pesimiste!
Kam tie degtukai knygoj įstrigę?

Paukščiai pakilę, dangus išmatuotas.
Sąžinės balsas gerai nulakuotas.
Lupomis tavo puikuojasi melas.
Visuomenėj laisvė, o tau jau bankrotas.

Buvai gal nedoras...
Savęs pažabotas...
Buvai nespalvotas...?
Dekoderis blogas...


Pried:
Žingsnis į priekį ir du atgalios
Laimė išeina - trūksta jėgos.
Link pabaigos mintimis susilieji -
Nėra progreso – meilę pragėrei.

Žingsnis į priekį ir du atgalios
Pakeisti save neužtenka paros.
Link pabaigos mintimis susilieji,
O gal dar pavyks ir tu atsitiesi?


Saulė pakyla, metai praėjo...
Tęsiasi laikas, prireikė vėjo...
Tu netikėjai, paukščiai sugrįžo,
Sniegas ištirpo, daug kas mylėjo.

Gėlės žydėjo, rankos sušilo,
Kraujo apytaka ratą pažino.
Voratinklis knygoj dulkės nemato.
Kur tie degtukai, išmalda tavo?

Centas prie cento- butelis pieno.
Kur degradacija, naktys ant šieno?
Nieks nemylėjo, šunys žiūrėjo -
Kirminas ėdė, akys liūdėjo.

Akys liūdėjo,
Nes nieks nemylėjo...
Nieks nemylėjo.
Nemylėjo...


Pried:
Žingsnis į priekį ir du atgalios
Laimė išeina - trūksta jėgos.
Link pabaigos mintimis susilieji -
Nėra progreso – meilę pragėrei.

Žingsnis į priekį ir du atgalios
Pakeisti save neužtenka paros.
Link pabaigos mintimis susilieji,
O gal dar pavyks ir tu atsitiesi?


Rankos sugniaužtos...
Akmenį jaučia...
Širdį radai...
Įsidėjai, neskauda.
Kepančias nuolaužas
Vandenys plauna.
Promilės dingo,
Žuvo kariauna.


Pried(2x):
Žingsnis į priekį ir du atgalios
Laimė išeina - trūksta jėgos.
Link pabaigos mintimis susilieji -
Nėra progreso – meilę pragėrei.

Žingsnis į priekį ir du atgalios
Pakeisti save neužtenka paros.
Link pabaigos mintimis susilieji,
O gal dar pavyks ir tu atsitiesi?

Tu atsitiesi!

"Degantys pieštukai"

Lėčiau nei lėtai- taip aš tave nurengsiu akimis. Ir tuomet man jau nebesvarbu kas bus toliau... Tu modelis, o aš tik rentgenas peršviečiantis tave nuo galvos iki kojų. Storas grafito sluoksnis-Myliu, tobulos linijos- Dievinu Tave. Klausi ką reiškia tamsus koloritas? Tu nebe mano. Patenkinta?

Reikia eskizo, bet aš jo nenoriu. Aš noriu tavo autoportreto. Tokio autoportreto, kuris kabėtų ne tik ant kambario sienos, bet rastų savo vietą ir tavo minčių palėpėje, tavo sielos kertelėje. Noriu portreto su lūpomis slepiančiomis aistrą, akimis pilnomis tavęs.

Jau trečia para kai lija, o rankose dega pieštukai. Man neskauda, atrodo tuoj liks tik pelenai. O tas iš doros kelio vedantis žvilgsnis... Nors ir kaip norėčiau negaliu jo pamiršti, man tai patiko. Prisimenu tą saulėtą birželio vakarą, kai po sunkios, kupinos apmąstymų dienos ištarei tuos 3 lemtingus, suteikiančius antrą kvėpavimą bei sirgimą tavimi žodžius. Negalėjau patikėti, kad būtent tu kreipiesi į mane. Negalėjau patikėti, kad kažkam manęs reikia. Bet visgi tu norėjai kažko daugiau ir tai nepavirto ilgalaikiais jausmais.

Šiandien piešiu tave. Norėčiau paimti trintuką ir ištrinti tave iš savęs, kad galėčiau darbuotis be jokių pašalinių emocijų. Tu sėdi pozuotojo krėsle ir vis mane provokuoji. Aišku, tu teisiniesi, kad aš kažką painioju, meluoju, bet juk tai akivaizdi tiesa. Kaip du kvailiai susitikę per realybės šou laidą: taip norėję vienas kito, bet taip ir neturintys. Ir viskas per tą egozimą... Gyveni gerai, bet nori dar geriau, lyg to ką jau turi tau neužtektų.

Piešiu, nes tai mano darbas. Pozuoji, nes tu to nori,.Nori, kad padovanočiau, tau tai ką pagaminsiu savo dirbtuvėse, tai ką paruoš širdies ir pieštukų tandemas. Pasirinkimas didelis, bet tik tu ta vienintelė sutikusi.

Dega pieštukai, dega... Atrodo, tuoj rankose neliks ir pelenų, Atrodo, jog tuoj pradės liepsnoti kaulai, venomis tekės kraujuojantis rašalas, o tu pasakysi, kad tau užtenka šio kaukių baliaus... Bet kaukių balius-iki paskutinio atodūsio.

Tu prieini ir šaltos lūpos prabyla: „Tai nuostabu, Ačiū tau“. Ir portretas palieka molbertą. Nereikalauju, kad tavo piniginė verktų, tiesiog dovanoju jį tau, sau pasilikdamas tuščio džiugesio porciją. Gaila, kad šiandien tau reikia tik piešinio... Tik 3 formato lapo su tavim...