prieblanda.blogspot.com

Vis ieškau ir ieškau tinkamiausios eilutės lyg smilgos ar adatos  ašarų vėriniui. Vis ieškau ir ieškau saujomis kraujo daugžodžiaujančiam vakarui tavo šešėlio. Kai sutrupa saulė lašais ant grindų, peizažai saulėgrąžų tampa tikrove... Pilnatis po stalu - Vėl duris rakinu. Naktis po nakties eilutes į rankovę kaupiu. Sagomis, užtrauktais ir medvilne slepiu nuo savęs. Neturiu savo veido. Bet jeigu turėčiau, ar tavo šešėlis gyventų eilutėmis kurių nepaleidau?

Tavimi prabėga pirštai Šerkšnotam vakaro kupė. Jaučiu kaip lūpas man suvilgai  Ir keičiasi "esu" prasmė. Už durų du pasauliai miega. Akli, nebylūs - Tu ir Aš. Kol esam čia, abu į vieną, Kol du Esu, šalin ribas. Pasek man pasaką lig ryto, Kurioj nebūtų praeities. Užgauk jautriausią jausmo stygą Ir pasakyk: "Tai iš širdies!" Kol dar nepasiekta stotis Ir siluetai dar nedingo... Jei žodžių pasakai pristigs - Rasos lašų širdis ant stiklo... Ir pirštų žymės mus išduos - Sugros peronui geismo gamą. Tegul... Negalime paslėpt aistros, Meluoti sau, kai rankos dreba. Prabėga lūpos tavimi Nuo forte lig švelnaus piano. Užrištos akys naktimi Ir man ir tau kuždės "Aš tavo..." Yra vienintelė tiesa: Aš tavo - iki pabaigos. Naktų žydėjimo laike Prašau, netark man adios.

    Stiklinėje vakaras, šalia - moteris... Gaila, kad tik ant žurnalo viršelio. Saldesnė už cukrų ta žavi paslaptis. Kuo ji vardu ir koks gi jos credo? Kiek kartų save dar mėginsiu apgauti Regėdamas tuščią kvepalų buteliuką, Jog mes nepažįstami ir noro draugauti Niekad nebuvo ir nebus per atstumą. Kiek kartų dar liesiu sruogą plaukų Įsipynusią žirklėse daugelį metų, O pašto dėžutėje lauksiu laiškų, Kuriuos, jei ne paštininkas, vėjas atneštų...? Pro rakto skylutę ir purviną lietų Einu mintimis basomis lyg per stiklą, Skausmą palikęs arbatoje mėtų, Namuose, ant palangės gėlei išpiltą. "Viskas. Pamiršta" kartojau ne kartą Vartydamas puslapius margo žurnalo, Kuriame ant viršelio šypseną baltą Lūpos raudonos dovanoti vis bando. Nelankiau paskaitų abejingumo tema, Negavau nei diplomo už dirbtiną džiaugsmą... Nėra ir nereikia, kokia man nauda, Kai širdis pasiilgusi to, kas brangiausia? Stiklinėje vakaras, aplink ramuma.....

Mirtinas grožis tavyje pakerėjo, Tobulos linijos į nuodėmę veda. Kas kartą ant kelių lyg pakirstas vėjo, Medis nulūžta, klumpu, bet man gera. Aš nejaučiu gėdos ant kelių klūpėdamas. Jaučiuosi lyg būčiau devintam danguje... Angelas puolęs prieš savo dievaitę, Nusidėjęs dėl progos pažvelgti į ją. Rojaus sode, kur žalčiai pavojingi Uždraustą vaisių kvailai reklamuoja, Manosios mintys pasiklydusios vaikšto - Realybėje tu užkariauji vaizduotę. Atrodai viliojančiai, bet aš negaliu Mylėti tavęs, nebent apkabinti. Silpnybei akimirkos atrasiu jėgų - Tik savo vienintelei išnuomoju širdį.

Tai- naujausias mano gaminys pagardintas japoniškos aplinkos ir kariškų detalių prieskoniais. Skanaus visiems! : ) --------------------------------------------------------------------- Už ligoninės lango siūbuoja sakura... Ekspedicija mūsų pasibaigė čia. Guliu ant lovos krašto su peršauta koja, Pro duris atkeliauja mano kava.... Puodelyje, tirščiais juodais "tiuniguotame", Ir tu šypsodamasi: "Šelmi, ilsėkis..." Karšta ir skauda, bet tu, mano nuomone, Vaistas geriausias, nuostabiausias pavėsis. Puodelis jau tuščias, rankose popierius... Pirštai sustingę kažką bando kurti. Po akimirkos ima ir ten, kur ventiliatorius, Paukščiai nebylūs pakyla į pražūtį. Pakyla ir skrenda iš mano delnų Baltos origami gervės. Skrenda aukštai, ligi pat lubų- Įdėjau į popierių meilės... Skrenda, paglosto lubas išdidžiai, O nutūpdamos - griūvančią sieną Šalia mano lovos - geltoni spinduliai. Šalia - pamatau naują dieną. Tekančios saulės ugniniam fone, Šalyje, po svetimu stogu... Su peršauta...

Sveiki, mielieji. :) Netruko dar prabėgti mėnuo nuo "Kas tu esi?" atsiradimo, o jau šiandien pristatau Jums dar vieną, naujausią savo kūrinį. Prisipažinsiu, skiriu šį kūrinį savo antrajai pusei, tam žmogui, kuris mane pastatė ant kojų ir įteikė antrąjį kvėpavimą. Bet kas sakė, kad šio kūrinio negali skaityti ir kiti, šio tinklaraščio lankytojai? :) Tikiuosi, jog tai, kas čia(eilėraštyje) yra parašyta Jus sudomins ir taip maloniai nuteiks laukti kitų mano kūrinių pasirodymų. Taigi, Meilės, Laimės ir kuo didžiausios Sėkmės kiekvienam iš Jūsų! :) (p.s. Gerų emocijų skaitantiems!) Įpinsiu tau į plaukus voratinklio giją, Ramunės žiedą subrandintą baltai... Margaspalvio drugelio sparnais atplasnosiu Ir nutūpsiu ant tavo širdies nelauktai. Prisiglausiu arčiau labiau nei arti, Apkabinsiu ir saugosiu tol, kol nubusi, O kai vos tik pramerksi svajingas akis, Aš pavirsiu tau angelu, kurio nepajusi. Jis tupės ant peties, bet jo nematysi, Saugos tave kol naktis pasivogs. D...

Kas tu esi, geltonplauke gražuole? Ar angelas tyras ar blogio sėklelė? Gėlas vanduo atgaivinantis sielą Ar kūną subadantis gležnas daigelis? Kristalais nukarstytos, menkavertės žolės- Epitetais glostomu skausmo vardu- Žalios dilgėlės, patvorių emigrantės. Pasakyk, kas esi, ar mylėti galiu? Ar galiu tavo šypsenoj rasti švelnumo, Sudeginti laiką liepsnelėj akių, O praeitį juodą nuspalvinti laime Atrasti kažką, ko širdyje neturiu. Kas tu esi? dar kartelį paklausiu Laikydamas rankose nuotrauką tavo. Žinau, jog atsakymo galbūt nesulauksiu Juk nuotrauka tyli, auros nemato.

Rytoj sukaks lygiai 5 mėnesiai kai nebendrauju su viena drauge. Susipykome. Ji prašė, kad aš ją pamirščiau ir niekada jai nerašyčiau jokių sms žinučių. Bandžiau ieškoti būdų kaip su ja susisiekti, jai viską paaiškinti, bet viskas nuėjo veltui. Šis eilėraštis tik dar vienas liūdesio persisunkęs žodžių gabalas atspindintis liūdesį, kuris atėjo nutrūkus mudviejų draugystei. Rugpjūčio mėnesienos apšviestam balkone Gurkšnodamas kavą kreipiuos į tave Lieju žodžius rašydamas šį laišką, Kuris mano nuotaiką šiai dienai išreiškia. Praėjo pusė metų tylos. Nieko apie tave nežinau, tai kreipiuos Tikiuosi išgirsi ir suprasi mane, Kad tas eilėraštis nebuvo klaida. Per daug atvirai mintis audė mintį. Aš tik norėjau tau kai ką pasakyti, Jog meilei pabeldus į tavo mažą širdelę Nepamirštumei draugų, kurie džiaugsmą tau kelia. Bet nesupratai ką tau parašiau Įsižeidei ir aš tavo priešu tapau Ištrynei iš atminties viską kas buvo Susiję su manim ir draugystė nutrūko. Kaip siūlas paliestas žvakės liepsnos D...

Nežinau ar tai, kas čia parašyta galima vadinti eilėraščiu. Tai turbūt daugiau vasariškos, spontaniškos mintys. Na, bet vienaip ar kitaip, tikiuosi bus tokių skaitytojų, kuriems visa tai patiks. Iš pirmo žvilgsnio tave pamilau Sutikęs gatvėj pabučiuoti norėjau, Bet tavo lūpų saldžių negavau - Per daug viso šito tikėjaus. Tolimesnė meilė buvo paprasta Pora pasimatymų ir štai jau visko pradžia. Vakare susitinkame, o ryte-viso gero Lova sujaukta ir raštelis ant stalo. O jame trys žodžiai: "Aš myliu tave" Ir lūpdažio dėmės bučinio forma Akys apšalusios, plyšta galva... Įsimylėjo mane, nors maniau, kad nemoka. Nuo labo ryto geriu Cappuccino. O kodėl būtent ją, velniai tai žino. Kaifuoju nuo nuo visko, kas pasąmonę veikia Greitai ir teigiamai, ir taip jau savaitę. Netyla telefonas, žinutės vis plaukia - Jausmai kaip šunys per visą parą kaukia. Kas vakarą dainuoju serenadą prie jos lango, Mėnulio šviesoje skiriu šiai damai tango.

Vieną 2008-ųjų vasaros naktį gimusios mintys. ;) Jau išsiskyrė mūsų keliai. Iš meilės uosto jau plaukia laivai. Saulė leidžiasi ir vakaras artėja... Paskutinį kartą mūsų akys susilieja. Paskutinį kartą mes matom vienas kitą. Paskutinį kartą pasakykim tai, kas nesakyta, Kas gulėjo ant šrides ir ašarą spaudė, Būtent šio momento visą gyvenimą laukė. Ir nors valandėlei kartu patylėkim, Rankom šiltom vienas kitą apglėbkim, Prisiminkim, kas gero drauge mums nutiko Paskutinį kartą, nes jau nebus tokio kito.

Man trūksta tavęs, tavo lūpų artumo. Man reikia tavo meilės, šilumos, nuoširdumo... Kerinčio, iš proto vedančio žvilgsnio, Kūnui ir sielai atgaivos, kad atgimčiau. Pavargau nuo rutinos pjaunančios nervą. Atsibodo gyventi šitaip kas kartą. Aš esu Niekas be tavęs, tavo meilės... Be šio stipraus jausmo tau, nesilietų taip eilės. Naktimis neužmiegu-tyla maitinuosi. Apie tave galvoju. Nematau-kankinuosi. Tampu aš įkaitu emocijų pasaulio, Bet aš verčiau paklusiu tik meilei tavo. Nereikia man aukso, pinigų begalybės - Visada buvau sidabras, pripratau prie realybės. Tik vieno vienintelio iš gyvenimo noriu- Tik su tavim tikrą meilę pažinti svajoju. 2009-ųjų Kovo 31-osios pavakarę gimęs eilėraštis. ;)

Ištirpo žvakės ir jų vaškas sušalo, Nuo šalto oro mano langas pabalo. Užliejo pasaulį liūdesio banga- Nutrūko draugystė su paskutine nata. Dainos, kuri buvo skirta vien tik tau, Kuri nutilo amžiams, nes tave praradau Akordai baigėsi skaudžia gaida, O tu man darsyk pakartojai: "Per vėlu jau,deja..." Ir ką aš po velnių tau blogo padariau? Per karčią tiesą į akis išsakiau? Ar per daug jausmingumo į šiuos žodžius sudėjau, Kad taip netikėtai tave prarasti turėjau. Gal laikui vis bėgant atrasim klaidas Padarytas dar vakar ir nekesim savęs Atgailaudami tarsi už nuodėmę sunkią Tik taip nupūsim nuo gyvenimo kelio šią dulkę.

Tu mano diena ir mano naktis Tik tave pamačius man suvirpa širdis Tik tavo akys man atspindi šviesą Kai šiam gyvenime būna tamsu kaip niekad. Tik tavo ašaros ikvepia kurti eiles Apie pirmą ir vienintelę meilę Nes tos ašaros man tarsi viską pasako Kad nemoku gyvent be tavęs. Tik tavo meile manoji meilė gyva Tik tavo siela, jausmais gyvenu šia diena Tik tavoji šypsena paguodžia kai sunku Ką dar tau pasakyti? Labai tave myliu. *Šie posmai gimė vieną vėlyvą ir tamsų 2006-ųjų gruodžio vakarą. Jeigu neklystu, tai buvo gruodžio 27-oji,visai kelios dienos iki Naujųjų metų, kada dar LNK rodė paskutinį, 3-ąjį "Kelias į žvaigždes 3" finalinį koncertą. Aišku, galbūt kažkiek tai prisidėjo prie šio eilėraščio atsiradimo, bet didžiausią poveikį visam šiam kūriniui egzistuoti suteikė tokia populiari daina kaip Lemon Ice-Right Here Waiting.

Ateis naktis ir vėl ašara riedės Sūri,pilna skausmo-ant mano širdies Širdies,kurią sužeidei meile netikra Dabar žinau,kad taip moki tik tu viena. Tau mano jausmai,tarytum žaislai Tu jais žaidei svajonių pily Kad manęs tu nemyli tik dabar man pasakei Sukeldama skausmą manojoj širdy... Ir raudonos rožės,kurias tau dovanojau Ir visas gyvenimas, kurį dėl tavęs paaukojau Ir meilė, jausmai,kuriais taip tikėjau... Nuėjo veltui. Be reikalo tave mylėjau. Bet kas buvo pražuvo, laiko neatsuksi Nesugrįši į praetį ir jos nepakeisi Teliks prisiminimas apie tave dar ilgai Sužeista širdis,sujaukti jausmai. *Tiesiog,eilėraštis be pavadinimo.

Tą kartą lijo šiltas lietus, Gaivino mūs širdis,sielas,jausmus... Tirpdė ledus ir aukštas mūro sienas, Skyrusias mus ir mūsų meilę tyrą. Dabar viskas žuvo,jau nieko nebeliko Mums kliudžiusios kliūtys niekais pavirto Neliko sienų,užgožusių meilę, Neliko ir ledų sustingdžiusių laimę. Nuo šiol mes kartu,mums nieko netrūksta- Mes turim vienas kitą,švelnia meile supam... Po ilgų klajonių,mes vėlei kartu, Kaip pora viena kitos išsiilgusių širdžių. *Šie žodžiai gimė dar pernai per vieną lietuvių kalbos pamoką(savaitė prieš poezijos šventę). Buvo užduotis sukurti bent tris eilėraščius šiai šventei, taigi, teko truputį paplušėti. :)

*Truputis erotikos,karštos vasaros,laisvės ir įspūdžių-taip apibūdinčiau pagrindinius aspektus naudojamus šiame eilėraštyje. Kai pamatau tave praeinančią gatve Širdis sustoja ir akys krypsta į tave. Rankoje ištirpsta karameliniai ledai Bet juos aš po truputį suvalgau lėtai. Mano akys lydi kiekvieną tavo žingsnį, Grakštų kūną ir viliojantį žvilgsnį. "Mmm... Saldainiukas."-,mintyse pagalvoju Nors imk ir suvalgyk. Labai tavęs noriu. Skoningai ir gundančiai šiandien atrodai- Ne taip kaip kiti grožio etalonai. Trauki kaip magnetas vyrą kiekvieną Nepaleisčiau tavęs nei naktį nei dieną. Miesto fone-fontanų purslai, Saulė kepina danguj aukštai Lauke +30 - beprotiškas karštis Netikėta mintis-reikia kartis. Nukreipiu dėmesį į tavo kojas- Vos ne tobulos formos ir mini sijonas Ir netikėta mintis iš karto pradingsta Net karštis nebaisus,tik seilės tįsta. Rudo įdegio oda ir mėlynos akys- Viskas būdinga kaip tropinei mergaitei. Mergaitei,kuri mane sužavėjo- Neapsakomu grožiu, plaukais keden...

*Eilėraštis parašytas š.m birželio 28d 17:15min. Po šimts! Ir kaip jis pusę metų virtualiojo pasauliojo neišvydo?! Ar per mažai tau kartojau MYLIU?! Ar neparodžiau tau savo jausmų? Ir ką aš netaip padariau dėl tavęs, Kad tu kažkodėl nebemyli manęs? Pasakyk man, maldauju, kas buvo ne taip. Nepyk ir atleisk,už bloga neteisk. Pasakyk ir aš duosiu,ko tau taip ir trūko... Meldžiu tik nesakyk,kad mūsų meilė jau žuvo.

Deja, šie žodžiai "dvelkia" melu. Nesu įsimylėjęs ir juolab netikiu, kad mane kas myli. "Užplaukė" kartą, rugpjūčio 17-osios vakarą emociškai išsilieti. Čia jums pateikiu labiau padrikas mintis, o ne eilėraštį. Svajonės su tikrovės prieskoniu.. ką daugiau čia galiu ir pasakyti. Meile,aš buvau toks bejėgis Nežinojau kur dėtis,sielą draskė vienatė Meile,tu man suteikei laimės ir skausmo Padėjai pažinti save. Meile,tu mano gyvenimas Nepaliaujantis,tikras minčių ir sielos vaizdavimas Meile,tu sukūrei stebuklą- Man leidai mylėti,kiekvieną žmogų Taip kaip patį save.