prieblanda.blogspot.com

Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją, jeigu tekstas be melodijos užimtų garso vietą ir liktų vien tik sausas pasivaikščiojimas posmais (nesvarbu - esi tu basas ar su išeiginiais kroksais)? Ar klausą pavaduotų akys? Ar vidus pakeltų svorį nuoširdumo iš to, kas kuria, rankų? Kas guldoma ant lapų su langeliais mėlynai, kai inspiracija stuksena kur ne penkliniai laukai? Ar būtumei tuo ryšuliu natų ir pagarba užaugusia auginti ko dar išorėj nėra? Lengviausia juk burnoti nei paimti ką ir keisti. O juk silpnesnis už tave - ne visada blogiausia veislė.

Kiek kartų dar bus „Taip“, kol nepasakysiu „Ne“? Ir kas bus šito faktorius? Pašlijus sveikata? Kiek kartų tu norėsi tobulybės, bet negausi? Aš tau atsuksiu veidą, bet tu trenksi man per ausį. Silpnesnio neužjausi, nors ir pats tu ne stipriausias. “Šypseną sukurk!“ Bet ji tau nežiba kaip auksas. Ir kaip man sumeluoti, kai tiesa akivaizdi: Linkiu tau solidumo, o tu tik kur pašikt? Ne mano problema, kad savo rūbų nesuderini, Kai stebiu tave pro žvitrią objektyvo akį. Talpinu tave tvarkingai į aštuonis gigabaitus Tik kodėl tu toks dar mažvaikis, o mano žodžiai taikūs? Tai visgi ar galėčiau tau pasakyti „Ne“ ? Taip, jei tavo mąstymas pasaulinė skola Ir nesuvoki, kad viskas turi savo pabaigą... Laukimas lyg galąstuvas visas mintis paaštrina. Galiu ištarti „Ne“, bet tikriausiai ne dabar - Galbūt rytoj, poryt.. Dėl atostogų nevark. Galiu ir šią akimirką, tiek sau ir tau pačiam. Tik žinau - po vieno „Ne“   jau reikia oro išgyvent.

Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose... Tai aš, mano švarkas ir puokštė nuvytusių. Ar laukėt manęs nors arbatos maišeliuose Vandens sutaršytas savo jausmą išryškinu? Dėdės ir tetos (sūnūs ir dukros), Tai aš, tas balsas iš du šimtai vienuoliktos Palubėj pasitikęs paskutinį gimtadienį, Lyg skraidantis kilimas nuo lovos prie lovos. Ne košė iš kruopų ir tabletinio įdaro Ar vėjo sparnai mano širdį sudraskė... Palūžo morališkai fiziškai stiprūs Ir jau nebesuvokiu, kur dabar mano laisvė. Ar ji vis dar ten pataluos pasilikusi Ar vaikšto koridoriais ir ieško manęs? Gėles kaip pamerkti į akių lašelius, O tarp girgždesio durų nepamiršti vaidmens? Aš basas ir alkanas, pavargusiu veidu... Skirtingai nei kūdikis – be motinos gyvas. Nors odą nusagstė mėlynės ir žaizdos, Nėra taip blogai, jei tu kažkam orientyras. Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose... Neleiskite sau sutrupėti ir išnykti. Jūsų laisvė viena - kaip ir mano žydėjimas Puokštės nuvy...

Badysiu tavo smegenis kol mąstymą nudursiu, talžysiu tau veidą beprasmybės skuduru truputį purvinu. Neskauda? Tai ir nesiskųsk! Juk melo pilnos akys gali neigiamai užburt. Sukurti kančią tau, o sau - malonumą - čia mano planas minimum, pilnamete dūra. Manai radai žaisliuką... ? O jam žaidimas - tu. Ir adatų masažas - jau ne uostymas klijų. Kaip lėlę vudu neritmingai badau. Kontroluočiau už virvių tik šitaip lengviau. Truputį deginu tave išlukštendamas vatą. Gesinti nenorėčiau, bet sudeginus negalima žaisti tavimi, gerėtis išprotėjimu, paversti gyvu masalu prieš tai ištepus žibalu... Myliu tą suartėjimą tarp žaislo ir žaidimo. Tada mes natūralūs - ne lenktynėse su mimikom. Esame tik aš bei tavo užgaidos nežemiškos - iškrypę kreipiniai, kurie krienais maitina angelus... Nėra tarp mūsų taip, kad vienas duoda - kitas atima. Mes darni pora aukų tik mano parašas su adata. 

Ant batraiščių kilpos pasimatymai mūsų, o kilpa virš zonos juodųjų avių. Kur užklumpa saulėtekiai pusnuogę naktį, lunatikams laisvė žvaigždyno mąstu.    Mes bėgam į saulę be vaško sparnų, Nuo arbatos maišelio nutrūko ir vizijos. Dyla plaukai nuo masažo minčių. Ir kas bus po mūsų jei į praeitį trinamės?    Sekundei sustojame – žvilgsnis į debesį. Spurda dangus pagal Richterio skalę. Juodosios avys pakeliui į namus spinduliais apkabins ar užmuš su pagalve.    Gravitacija glaudžia išblyškusį veidą, bet veidas lyg magnetas - avims iš paskos. Ant batraiščių kilpos nenoriu sugrįžti. Tik kaip pasakyti, jeigu aš - be kalbos.

Kruvinų žvaigždžių uogienė laižo kaktuso paviršių, o mes plėšriausioj tamsoje su savo ego susirišom. Nuo proto ašmenų atšipę.. Pirmyn... Atgal... Be jokio teksto. Žalia šviesa avantiūristams - mieliau nei geltona iš LESTO. Tepu natas užkimus delčiai su kruvinų žvaigždžių uogiene. Laimingi psichiniai laiškai - ne mano kiemo panacėja. Juodoji varna ant turėklo, bezdėk ir tuštinkis kiek nori. Pirma šalna pražys kurortai ir tu - virš debesų, pigioji... Šukuoji garbanas dievams, o žemėj liūdi balalaika. Nebūsi dalimi skiemens kas turi daugtaškį ir saiką. Rujoja šalikai išdidūs. Kaukėti - netgi prieš save. Vienaskaitos riba išnykus. Ar konstatuoti? Nevalia! O mes lyg šlapdriboj sekundės ar alėja raudonų spyglių. Gal pats nesugebu užaugti, bet savo gėlę auginu.

  Kiūtina vakaras pirštų galiukais, Rožančiaus karoliais ateina šventieji... O kregždės nerimsta ir stiklo trapumą Dūžis po dūžio patikrins, pilieti. Per nuolaužas ryto juodi piligrimai Keturkojus užkeiks šeimininko nekęsti. Tik tu nesikeik, dovanok savo šypseną Velniai žino kam, ir nebandyk išsigąsti. Raudoni švyturėliai, sirenų kaukimas - Purvinos padangos kažkur veža organus. Lūžusi koja ar smegenų sukrėtimas? Klaustukas diagnozei, o ne širdžiai sustojus. Plaka rodyklėmis pienburnį skaičių Etapai akimirkų atsakymo trokštančių. Nuo sienų baltų, angelų su chalatais Taškosi mintys nuo "Gyvas" lig "Užjaučiu". Dega bažnyčios, kai ligoninėj maldos Stipriau už plakimą širdies nuaidėja... Kiūtina vakaras pirštų galiukais, O laisvės aitrumas jau į gomurį sėda. Ir nei trupučio negėda - Ligi kaulų suėda. Vakaras iš vakarų Ir bėda paskui bėdą Bėga, o mes nepabėgame, Griūname, laiku nepakylame Ir vietoj supūname.

Tamsoje, be eilučių apie šviesą, su šlepetėmis, Ant kliliminės dangos jaučiu pajūrio akmenis. Lenkiuosi paimti -  tik stiklinė ant šono... Išlieju ir nesurenku fantazijos kodo. Lašų - po vieną ir po du - kaip sugeria kaimyno čerpės. Kalbuosi su savim, kai buvusioji - link plaštakės, Su tirščiais kavos, ir bast į stalo kampą. Kvailas aš kartais, kaip ir tu su viagra. Po mano kojom akmenys, po tavo - bičių turtai. Vaškine figūrėle, kelyje ugnies liežuviai. Atsargiai, apsirenk, ištirpti tau negalima, O aš išliksiu moliu ir kabinsiuos į gyvenimą. Kruvinais smilkiniais, nudraskytais nagais, Per karštį ir pūgą nepramintais takais... Klupsiu ir kilsiu, gal užmigsiu po amen. Juk niekas nestato paminklų drugeliam. Niekas geruoju neminės tavo vardo. Galbūt ir manęs nuo spalvotų lig emo. Angliarūgštės vienetai nuoširdžiai gedės, O dešimtys tavo, ar turi širdies?

Išprotėjau, papjovė, linksmai supakavo, Paspyrė link durų, pabeldė ir dingo. Atvėriau savaitgalį (kruvinas džiaugsmas), Pažiūrėjau keistai: "Gal paslėpsiu tai spintoj." Pažiūrėjo kaimynai pro rakto skylutę. Degtinės dar liko - už amžiną atilsį! Euforija laiptinėj, dūšiai palaima... Tik kraujyje skęstam - visi pas ugniagesį! Surinko kvėpavimą, stuburą, šonkaulius... Atrado akis kampuose panardintas. Teftelių tomate jau smegenys mirksta. Mūzai kryželį - iš manęs tik archyvas. Tinklaraščio formoj gabalėliai minčių Juokingai liūdnų, nesujungsi į vieną. Pas kaimyną slaptažodžiu kirvio pabelsk Tik sau nemeluok - pagaminkit šaltieną. Paskambinkit hakeriui iš Varšuvos centro. Tekapoja klavišais virtualiąją mėsą. Turiniu spintos gražiai padėkokite, O visa kita į pelenus tegul būna nudvėsę.

Stotele, vidury laukų, Ar tau nešalta, nebaugu Vienui vienai gūdžioj nakty, Kada tvarkaraščiai akli. Tave palieka vienumoj Graffiti meno šalininkams. Tave palieka sutemoj Lyg postą juodadarbių ginklams. Stotele, vidury laukų, Kovok už laisvę po medžiu, Už šiukšlių dėžę be tabako... Priglausk ir skruzdėlę be šapo. Tu priedanga visiems lig vieno, Šaligatvio plytelių džiaugsme. Laimės ir bėdų sistemoj Suolelis dovanoja drausmę. Stotele, vidury laukų, Negalinti kalbėt balsu, Pabūk šią naktį mūza mano, Kai būsiu tavimi ant lapo. Plokštelę džiazo - rudenėja- Išgirsk ir sienomis sugerk. Pabūk lig ryto, mano fėja. Nepyk, išeisiu tik trumpam.

Laikrašty - silkė: riebi, nevalyta... Tokia pasimetus, pradurta akimi... Spaustuvės kvapas raidžių tankumyne Supranta, kada naminukės eini. Iš gretimo namo kieme apsilankančio, Garsaus marškiniais ir kaklaraiščiais tipo. Barakudų aukos (celofaninio proto) Save reklamuojančios kaip prototipą. Grimasų akistata - panieką šaukianti. Kas miega ant laurų, kas guli purve. Abu silpnapročiai, šviesos nėr ko laukti. Ant laiptų turėklo kažkam bus chana. Ir silkė supūs nesulaukus gurmano... Ir ponas turtuolis pamiš nuo didybės. Ir daug ir mažai pinigų - pavojinga! Neberenki žodžių, skanauji mėlynes.

Iškasim griovius ir labanakt, vaikučiai. Lai lietūs mazgoja pavargusį kastuvą. Užmiega kiemai ir pilki daugiabučiai, O bankai nemiega - įformina paskolą. Samanotai bakūžei, įmokai studijų, Picai ir alui ir tiems, kas valdžioj. O kaip atiduoti jei darbo vis neturiu Tik kąstuvą rankoj ir guzą kaktoj. Duobkasiu būdamas lobio nerasi. Tik ne šaly, kur savęs nepažįsti. Pinigai valdo pinigus, neturėsi nuskęsi, Kaip teletabis į šulinį krisi. Sako: "Tu mokasi ne dėl kitų, Pažymys - tai tik skaičius nereiškiantis nieko." Vaikystėj norėjai išplaukti laivu - Dabar supranti, kad užteks tau ir slieko. Bet išauš ta diena, kai ištarsi sudie Ir pats lagaminas išeis pro duris. Centų yra, prakeiktoji šalie! Smauk tu nesmaugusi - turiu dar dantis. Vyniojame meškeres, laužome kastuvus, Gydome randus skausmingai švelnius. Saulė svetur - ne pagal standartus, O užterštą kraują pakeičia alus.

Kalendoriaus lapeliai neturi instrukcijos Kaip išgyventi nutrūkusį džiaugsmą. Kortose krachas, oreolė šamanui, Lėkštės degtukų ir kada mes užaugsime? Jei nori išimk elementus iš laikrodžių. Yra ir užuolaidos išorei slėpti.. Galiausiai, po antklode akys užmerktos. Bet nerimas lenda lyg kulkos į skėtį. Tu priverstas bėgti, negalima griūti. Griūsi - pagaus, lyg medžiotojo šunys. Lyg grobį, be gailesčio... Kaip atsitiesi? Ar būsi stiprus ar visgi tau lūžis? Išaugome sauskelnes, valgyt išmokome Ūgis pakito - atrodo subrendome.. Proto jau atrasta kaip adaptuotis, O laiko kaktomušos vis neišvengiame.

Kai sutemos glosto ir gatvės jau miega Sočios nuo šurmulio ratų ir kojų, Kavinuko draugijoj - saldi grietinėlė, Cukrinė kava ir trūkumas žodžių. Kai saulė nedaužo buto langų, Vorui dar dieta ar koks Ramadanas, Kavinuko draugijoj tave atrandu Ir aš jau savaime ištariu: "Labas". Ir man, jeigu galima, vieną puodelį. Keliausiu medžioklėn mėnulio ar saulės. Ir man kaip ir tau atsibodo gyventi - Batuose vandenys, plinka makaulės... Juodi šviesoforai, žalia, raudona... Kitapus perėjos - tava kasdienybė. Būtų gerai jei nutrenktų kas ją - Visi per atsargūs, tai kur gi teisybė? Skubėti nematant ženklo sustoti, Sustoti tada, kai mažiausiai to reikia... Ir lietus neišmoko simfonijos groti Pamiršdamas langus ir skubantį laiką. Grįžtu į tą vietą kur pusė manęs. Dulkės šukuoja pavargusius plaukus. Trumpi vakarai jau dėlioja natas, Ir šypsenoj tavo kava neatšalus... Medžioklė be laimės, termose-lašas. Kad ir kiek begaivinčiau ištroškusį protą, Mėnulio ar saulės neištirtas kvapas. Tik ant tav...

Anksčiau ar vėliau kąsmet mus aplanko pavasaris. Gamtos atgijimas-neatsiejama šio metų laiko savybė. Gamta visada atsigauna, bet žmogus... Žmogus kuriam širdyje ruduo (nuoskaudos, praradimai ir t.t) taip pat gali tarsi atgimti iš naujo. Reikia tik norėti ir to siekti pradedant pokyčius nuo savęs, antraip gyvenimas ir liks lyg ilgas niūrus ruduo. Būtent apie tai ir yra šis naujausias mano kūrinys, apie tai kad visi mes galime sulaukti savojo pavasario, nesvarbu kokio tu amžiaus(keistis niekada ne per vėlu), svarbiausia, kad tavo širdis tam turėtų noro. Šiąnakt supjaustysiu tylą kubeliais, Išvirsiu pavasariu kvepiančią sriubą... Ir akmenį plautą degtinės lašeliais Paliksiu ant kelio lyg nieko nebūta. Sušersiu konteineriui nerimo vakarus- Banaliausią kūrybą-tai savo eiles... Ir dainos gimdytos bučiuoti vien pamatus, Ir knygos seilėtos palieka rankas. Pabodo eskizas juodai nuštrichuotas, Promilių laivas stiklinėje skęstantis... Keičiam formatą-naktis ir balkonas, Kube...

Rankos lyg surištos, o pats - kaip ant kryžiaus. Dovanų dar norėčiau širdies paralyžiaus... Tik vaistų nereikia - bevaisė ta chemija. Etanolis, tabletės ir klaidžioju vėjyje. Labiau naturaliai, mažiau dirbtinumo - Ne vienas keleivis dėl šito suklupo. Įstrigo, įkalino vėjas, nepaleidžia - Kilti beprasmiška, stengtis per kvaila. Nejusdamas žemės einu per rugius Blakstienomis gerdamas saulės lašus... Aplenkdamas toly nugrimzdusį kaimą, Aš dar ant žemės, o mintys išeina. Anapus tvoros, kur paminklai alsuoja Kerpėm apaugę, gyvuosius vilioja, Girdisi šventas skambėjimas varpo. Aidi nostalgiškai, visko užteko... Traukiu į vakarus amžino atilsio - Tryliktas mėnuo laimę nusavino. Tik geliantį skausmą suleido į širdį... Sveikas, gyvenime, einantis mirti.

Ir vėl nauja diena kaip daugelis kitų. Pašto dėžutėj reklamą randu. Picų kuponai, jechova ar "špaklius"- Milijono tiražas ir sunkmečio pančius... Skrodžia per pusę ironiškas juokas- Bapkių nėra, bet nesąmonės klojasi Kelią į dėžę su makulatūra: Firmoj, pašte ir į manąjį butą. Tokia procedūra - diržai suveržti, O lakmusas plaukia, stabdyt negali. Viena gerai - šiluma garantuota Žiemai aplankius kvadratinį plotą. Kai popieriaus kiekis įgaus deficitą, Kapšas metalo matys 1 litą, Ieškosiu to vieno vienintelio kūno- Daugelio trokštamo animos turto. Durys atvertos, ateik į svečius... Raktą pasuk - atrakinsi jausmus. Drąsiai užeiki, vienatvė nekanda- Draugiškai tiesia sušalusią ranką.

Mano kūrybos sezonas jau baigėsi. Sunkūs atodūsiai dūžta į stiklą... Kreivas žodynas ir juodrašty taškas- Mūza išalkusi sieloj prabyla. Daugiau nei mažai, mažiau nei daugiausia Porcija veiksmo kas kartą kitokia. Aš nematuoju, nebesveriu žodžių - Pasiimu visą akimirkos dozę. Ir gaunu narkozę, tam tikrą palaimą, Plunksnai pavaldžią, simbolių menui... Raidė po raidės suformuojamas tekstas. Ačiū už prieglobstį popieriaus lapui. Sakiau, negirdėjot? Sezonas jau baigėsi. Viskas kitaip negu buvo anksčiau- Dingo akimirkos veriančios mąstymą... Dingo, liepsnojau, staiga užgesau. Priesaikos niekam nemėgau sakyti, Todėl patylėsiu, nesmerkite, žmonės. Sugrįšiu ar ne atsakys tik likimas- Lyrinis "aš" nepažįsta tikrovės.

Skara lininė ant ratelio... Kuodelis vilnų nesuverptas... Ir obelys taip skaudžiai žydi... Rauda. Sūnus ištremtas. Gyvuliniu vagonu geležinkelio bėgiais, Su nosine balta tarp pirštų, Vėjo bučiuojamas į kruviną veidą Ir nuogas atodūsis: "Mirštu...". Plazda viltis danguje nerami. Gyvybė gęsta gyvulių vagone. Širdis neritmingai krūtinėje virpa: "Aklam traukiny ar šaltam barake?" Sutinusios akys, bala eritrocitų, Šimtai kilometrų, sužvėrėję kareiviai... Tik šautuvų buožėmis alkis nurimsta... "Kurgi jūs esate, sielų pirkėjai?" "Greičiau pasiimkite manąją sielą, Neleiskite degti kančioj ir skausme. Žinau, kad sunku bus palikt šį pasaulį, Ilgėsis tos obelys ir mano mama..." Bet aš dar sugrįšiu į gimtąjį kraštą Vėjo nešiojama kelkraščio dulke. Atverkit vartus - į svečius atkeliausiu Ir jei teberasiu, paguosiu motulę."

Visas mūsų gyvenimas - vienas ilgą laiką trunkantis, neturintis reklamos ir jokios televizijos netransliuojamas žaidimas-loterija. Norime mes to ar ne, mes privalome jį žaisti nuo tos akimirkos, kai ateiname į šį pasaulį. Jeigu atidžiai kontroliuosime žaidimo eigą, tada mes drąsiai galime teigti, jog esame nugalėtojai, bet jeigu mes visą žaidimą stebėsime tik pro pirštus, o blogiausiu atveju, visiškai į tai nekreipsime dėmesio, pergalės skonis taip ir liks nepajaustas. Nugalėtojai triumfiuos, nes jiems atiteks geriausias prizas - dangaus karalystė, o kas laukia pralaimėtojų? Geriau būtų to nežinoti, tačiau tenka pripažinti, jog tai - kelionė amžiams į raudonųjų demonų teritoriją, ten, kur žodis "laimė" tampa visiškai svetimu ir tuščiu. Šiuo kūriniu siekiama atverti akis tiems, kam galvoje ir kišenėse švilpia vėjai ir nors minutei priversti susimąstyti dėl savo poelgių. Kuo daugiau bus susimąsčiusių ir pasiryžusių atlikti išvadas bei priimti tinkamus sprendimus, tuo bus...