"Konstruktoriai"
Surink mane iš dūzgesio kamanių kaitroje, Kai išdžiūsta vanduo ir nusvyra galva. Kai praeitis išrasta, o ateitis tavo rankose, Tik žemyn nusileisk ir suvoksi kas darosi... Kai plyšta pagalvės decibelų kutentos, Panirus į tamsą nutraukiamos plaštakos, Surink mane po lašą kaip ištroškusi žemė. Durys mano liūdesio – pirmųjų snaigių gatvė. Jei savo pėdsakus ištrinsi iš gatvės archyvų, Suremontuok ir mane, kai kirminėlis grauš vidų Ir su tavim pasiliksiu net saulėgrąžoms byrant Į purpuru apgaubtą vakaro tylą. Būsiu tas, kur naktim dėl tavęs neužmiega, Klijuoja įtrūkusius tavo sparnus. Stebėsiu aušros dar nepaliestą veidą Sau užduodamas klausimą: "Ar laiminga pabus?" Ir visai nesvarbu, jei manęs nesuprasi, Kodėl taip nesudedu bluosto lig ryto. Surinksiu tave sąsiuviniais, po žodelį... Net jeigu pirmų snaigių gatvė patvino.