"Popierinė kavinuko baladė"
Kai sutemos glosto ir gatvės jau miega Sočios nuo šurmulio ratų ir kojų, Kavinuko draugijoj - saldi grietinėlė, Cukrinė kava ir trūkumas žodžių. Kai saulė nedaužo buto langų, Vorui dar dieta ar koks Ramadanas, Kavinuko draugijoj tave atrandu Ir aš jau savaime ištariu: "Labas". Ir man, jeigu galima, vieną puodelį. Keliausiu medžioklėn mėnulio ar saulės. Ir man kaip ir tau atsibodo gyventi - Batuose vandenys, plinka makaulės... Juodi šviesoforai, žalia, raudona... Kitapus perėjos - tava kasdienybė. Būtų gerai jei nutrenktų kas ją - Visi per atsargūs, tai kur gi teisybė? Skubėti nematant ženklo sustoti, Sustoti tada, kai mažiausiai to reikia... Ir lietus neišmoko simfonijos groti Pamiršdamas langus ir skubantį laiką. Grįžtu į tą vietą kur pusė manęs. Dulkės šukuoja pavargusius plaukus. Trumpi vakarai jau dėlioja natas, Ir šypsenoj tavo kava neatšalus... Medžioklė be laimės, termose-lašas. Kad ir kiek begaivinčiau ištroškusį protą, Mėnulio ar saulės neištirtas kvapas. Tik ant tav