"Popierinė kavinuko baladė"

Kai sutemos glosto ir gatvės jau miega
Sočios nuo šurmulio ratų ir kojų,
Kavinuko draugijoj - saldi grietinėlė,
Cukrinė kava ir trūkumas žodžių.

Kai saulė nedaužo buto langų,
Vorui dar dieta ar koks Ramadanas,
Kavinuko draugijoj tave atrandu
Ir aš jau savaime ištariu: "Labas".

Ir man, jeigu galima, vieną puodelį.
Keliausiu medžioklėn mėnulio ar saulės.
Ir man kaip ir tau atsibodo gyventi -
Batuose vandenys, plinka makaulės...

Juodi šviesoforai, žalia, raudona...
Kitapus perėjos - tava kasdienybė.
Būtų gerai jei nutrenktų kas ją -
Visi per atsargūs, tai kur gi teisybė?

Skubėti nematant ženklo sustoti,
Sustoti tada, kai mažiausiai to reikia...
Ir lietus neišmoko simfonijos groti
Pamiršdamas langus ir skubantį laiką.

Grįžtu į tą vietą kur pusė manęs.
Dulkės šukuoja pavargusius plaukus.
Trumpi vakarai jau dėlioja natas,
Ir šypsenoj tavo kava neatšalus...

Medžioklė be laimės, termose-lašas.
Kad ir kiek begaivinčiau ištroškusį protą,
Mėnulio ar saulės neištirtas kvapas.
Tik ant tavo peties pamirštu diskomfortą.