"Konstruktoriai"

 

Surink mane iš dūzgesio kamanių kaitroje,

Kai išdžiūsta vanduo ir nusvyra galva.

Kai praeitis išrasta, o ateitis tavo rankose,
Tik žemyn nusileisk ir suvoksi kas darosi...

Kai plyšta pagalvės decibelų kutentos,

Panirus į tamsą nutraukiamos plaštakos,

Surink mane po lašą kaip ištroškusi žemė.

Durys mano liūdesio – pirmųjų snaigių gatvė.

Jei savo pėdsakus ištrinsi iš gatvės archyvų,

Suremontuok ir mane, kai kirminėlis grauš vidų
Ir su tavim pasiliksiu net saulėgrąžoms byrant
Į purpuru apgaubtą vakaro tylą.

Būsiu tas, kur naktim dėl tavęs neužmiega,

Klijuoja įtrūkusius tavo sparnus.

Stebėsiu aušros dar nepaliestą veidą

Sau užduodamas klausimą: "Ar laiminga pabus?"

Ir visai nesvarbu, jei manęs nesuprasi,

Kodėl taip nesudedu bluosto lig ryto.

Surinksiu tave sąsiuviniais, po žodelį...

Net jeigu pirmų snaigių gatvė patvino.