"Trys sluoksniai liūdesio"

     Žmogus niekada nebūna vienišas. Sakai, meluoju? Kai pusė tavęs išeina, o visi pažįstami tau atsuka nugaras, vienatvė tau dovanoja save. Tą minutę ji lygiai tokia pat vieniša kaip ir tu. Kai dalinaisi laime su tuo, kas buvo jos nevertas, dalį laimės pasiėmė ir vienatvė. Kai viską išdalinai, vienatvė išalko ir dabar ji liūdi drauge su tavimi. Taip, pasirėmusi į sieną, su nubėgusio tušo dėmėmis ant suknelės, lūžtančiais kaulais ir tik tau girdima aimana. Tai - įprasta situacija nereikalaujanti nei tabako nei švirkšto su morfijumi. Tačiau, kodėl tau sunku netekus antrojo "aš" išlikti savimi? Nekaltink Dievo. Jis nori, kad tu gyventumei ne rožinių haliucinacijų vakuume, o taptumei žmogumi iš didžiosios raidės, žmogumi su savita patirtimi ir teorija išaugusia iš praktikos, žmogumi užjaučiančiu silpnuosius ir padedančiu jiems tapti stipriais. Nemaldauk monotonijos, statiško pasaulio maketo, nes taip atsibosi ne tik sau, bet ir savo mažajai visatai, kuri kaip neslėpė džiaugsmo tau gimus, nenorėtų šypsotis tau mus paliekant.

     Geriu vandenį iš šaltinio, geria ir mano Dievas. Nekaltinu jo už tai, kad vaikystėje skendo laiveliai, o futbolo kamuolys lyg tyčia su lig kiekvienu spyriu kapojo kaimynų langų stiklus. Nekaltinu Dievo ir už tai, kad leido man išeiti iš doros kelio į taką. Taip supratau kas aš ir ką aš čia veikiu.

      Dabar kelios akimirkos po vidurnakčio. Jaučiu kaip mano dievas lygiai taip pat vienišas ir piktas dėl savo padarytų klaidų. Jis irgi žmogus: su savo nuopoliais, ambicijomis, nepasvertu tikėjimu. Ir mes jau sudarome liūdnąjį trio – aš, mano dievas ir mūsų vienatvė. Pliaupia žvaigždėmis ir  mes stebime kaip sminga lašai į mūsų trijų minčių arimus. Gerai, tegul prausiasi, kol dar galutinai nenušvito dangus. Laimėjome laiko sukurti strategiją.

     Mums nereikia plano užvaldyti pasaulį, mums aktualu kaip priartėti prie savęs. 

     Po lietaus bus sausra, o mintys - į vazonus, kaip niekada dar to nebuvome darę. Tik vieną vazoną paliksimę vienišą prižiūrėti gėles iš kurių anksčiau ar vėliau šviesa pasisavins žydėjimą. O tada pagal receptą naudosim jo vandenį: gersime rieškučiomis lyg ištroškę gyvenimo kaip paklydėlės mintys. Gersime kol neliks jokių žemiškų įstatymų, pasprings nuo kukavimo laikrodinė gegutė, o vienatvė vėl taps ne vieniša. Ir "vieniša" jau bus tik žodis sulipdytas iš septynių raidžių ir trijų skiemenų, kurių po vieną kliuvo mums trims nepažįstant savęs.