"Paskutinis laiškas"

Rytoj sukaks lygiai 5 mėnesiai kai nebendrauju su viena drauge. Susipykome. Ji prašė, kad aš ją pamirščiau ir niekada jai nerašyčiau jokių sms žinučių. Bandžiau ieškoti būdų kaip su ja susisiekti, jai viską paaiškinti, bet viskas nuėjo veltui. Šis eilėraštis tik dar vienas liūdesio persisunkęs žodžių gabalas atspindintis liūdesį, kuris atėjo nutrūkus mudviejų draugystei.

Rugpjūčio mėnesienos apšviestam balkone
Gurkšnodamas kavą kreipiuos į tave
Lieju žodžius rašydamas šį laišką,
Kuris mano nuotaiką šiai dienai išreiškia.

Praėjo pusė metų tylos.
Nieko apie tave nežinau, tai kreipiuos
Tikiuosi išgirsi ir suprasi mane,
Kad tas eilėraštis nebuvo klaida.

Per daug atvirai mintis audė mintį.
Aš tik norėjau tau kai ką pasakyti,
Jog meilei pabeldus į tavo mažą širdelę
Nepamirštumei draugų, kurie džiaugsmą tau kelia.

Bet nesupratai ką tau parašiau
Įsižeidei ir aš tavo priešu tapau
Ištrynei iš atminties viską kas buvo
Susiję su manim ir draugystė nutrūko.

Kaip siūlas paliestas žvakės liepsnos
Draugystė jau palaidota giliai pelenuos
Vargu ar likimas dar į praeitį nuvyks
Vargu ar neapykantos sienos išnyks...

Ieškojau atleidimo tavo lūpose,
Bet jos tik tylėjo arba keikė mane.
Nuleidau rankas, nes viskas tavo žodžiuose
Alsavo panieka ir šalta tyla.

Dabar rašau tau laišką, turbūt paskutinį
Kol gyvas šioj žemėj esu
Kol dar naktis aušros nepamatė
Rašau tau laišką ir tyliai verkiu

Baigiu išgerti kavą, rimuoti eilutes.
Pilnaties apakintas iškeliauju į gatves.
Klaidžioju pilnaties padabintais keliais.
Gal jie mane supras, gal jie man atleis...

Bet jei nebus atleidimo, gyvensiu kaip gyvenęs.
Kaip kūriau eiles, taip ir nenustosiu rimavęs.
Kai išeis naktis ar tyliai rytas švis,
Apie tave mano mintys dar ilgai neišnyks.