"Ešelono malda"

Skara lininė ant ratelio...

Kuodelis vilnų nesuverptas...
Ir obelys taip skaudžiai žydi...
Rauda. Sūnus ištremtas.

Gyvuliniu vagonu geležinkelio bėgiais,
Su nosine balta tarp pirštų,
Vėjo bučiuojamas į kruviną veidą
Ir nuogas atodūsis: "Mirštu...".

Plazda viltis danguje nerami.
Gyvybė gęsta gyvulių vagone.
Širdis neritmingai krūtinėje virpa:
"Aklam traukiny ar šaltam barake?"

Sutinusios akys, bala eritrocitų,
Šimtai kilometrų, sužvėrėję kareiviai...
Tik šautuvų buožėmis alkis nurimsta...
"Kurgi jūs esate, sielų pirkėjai?"

"Greičiau pasiimkite manąją sielą,
Neleiskite degti kančioj ir skausme.
Žinau, kad sunku bus palikt šį pasaulį,
Ilgėsis tos obelys ir mano mama..."

Bet aš dar sugrįšiu į gimtąjį kraštą
Vėjo nešiojama kelkraščio dulke.
Atverkit vartus - į svečius atkeliausiu
Ir jei teberasiu, paguosiu motulę."