"Degantys pieštukai"

Lėčiau nei lėtai- taip aš tave nurengsiu akimis. Ir tuomet man jau nebesvarbu kas bus toliau... Tu modelis, o aš tik rentgenas peršviečiantis tave nuo galvos iki kojų. Storas grafito sluoksnis-Myliu, tobulos linijos- Dievinu Tave. Klausi ką reiškia tamsus koloritas? Tu nebe mano. Patenkinta?

Reikia eskizo, bet aš jo nenoriu. Aš noriu tavo autoportreto. Tokio autoportreto, kuris kabėtų ne tik ant kambario sienos, bet rastų savo vietą ir tavo minčių palėpėje, tavo sielos kertelėje. Noriu portreto su lūpomis slepiančiomis aistrą, akimis pilnomis tavęs.

Jau trečia para kai lija, o rankose dega pieštukai. Man neskauda, atrodo tuoj liks tik pelenai. O tas iš doros kelio vedantis žvilgsnis... Nors ir kaip norėčiau negaliu jo pamiršti, man tai patiko. Prisimenu tą saulėtą birželio vakarą, kai po sunkios, kupinos apmąstymų dienos ištarei tuos 3 lemtingus, suteikiančius antrą kvėpavimą bei sirgimą tavimi žodžius. Negalėjau patikėti, kad būtent tu kreipiesi į mane. Negalėjau patikėti, kad kažkam manęs reikia. Bet visgi tu norėjai kažko daugiau ir tai nepavirto ilgalaikiais jausmais.

Šiandien piešiu tave. Norėčiau paimti trintuką ir ištrinti tave iš savęs, kad galėčiau darbuotis be jokių pašalinių emocijų. Tu sėdi pozuotojo krėsle ir vis mane provokuoji. Aišku, tu teisiniesi, kad aš kažką painioju, meluoju, bet juk tai akivaizdi tiesa. Kaip du kvailiai susitikę per realybės šou laidą: taip norėję vienas kito, bet taip ir neturintys. Ir viskas per tą egozimą... Gyveni gerai, bet nori dar geriau, lyg to ką jau turi tau neužtektų.

Piešiu, nes tai mano darbas. Pozuoji, nes tu to nori,.Nori, kad padovanočiau, tau tai ką pagaminsiu savo dirbtuvėse, tai ką paruoš širdies ir pieštukų tandemas. Pasirinkimas didelis, bet tik tu ta vienintelė sutikusi.

Dega pieštukai, dega... Atrodo, tuoj rankose neliks ir pelenų, Atrodo, jog tuoj pradės liepsnoti kaulai, venomis tekės kraujuojantis rašalas, o tu pasakysi, kad tau užtenka šio kaukių baliaus... Bet kaukių balius-iki paskutinio atodūsio.

Tu prieini ir šaltos lūpos prabyla: „Tai nuostabu, Ačiū tau“. Ir portretas palieka molbertą. Nereikalauju, kad tavo piniginė verktų, tiesiog dovanoju jį tau, sau pasilikdamas tuščio džiugesio porciją. Gaila, kad šiandien tau reikia tik piešinio... Tik 3 formato lapo su tavim...