"Vakaras"

 

 

Stiklinėje vakaras, šalia - moteris...

Gaila, kad tik ant žurnalo viršelio.

Saldesnė už cukrų ta žavi paslaptis.

Kuo ji vardu ir koks gi jos credo?

Kiek kartų save dar mėginsiu apgauti

Regėdamas tuščią kvepalų buteliuką,

Jog mes nepažįstami ir noro draugauti

Niekad nebuvo ir nebus per atstumą.

Kiek kartų dar liesiu sruogą plaukų

Įsipynusią žirklėse daugelį metų,

O pašto dėžutėje lauksiu laiškų,

Kuriuos, jei ne paštininkas, vėjas atneštų...?

Pro rakto skylutę ir purviną lietų
Einu mintimis basomis lyg per stiklą,

Skausmą palikęs arbatoje mėtų,

Namuose, ant palangės gėlei išpiltą.

"Viskas. Pamiršta" kartojau ne kartą

Vartydamas puslapius margo žurnalo,

Kuriame ant viršelio šypseną baltą

Lūpos raudonos dovanoti vis bando.

Nelankiau paskaitų abejingumo tema,

Negavau nei diplomo už dirbtiną džiaugsmą...

Nėra ir nereikia, kokia man nauda,
Kai širdis pasiilgusi to, kas brangiausia?

Stiklinėje vakaras, aplink ramuma...

Sprangesnė už triukšmą iš gatvės paimtą...

Viršelyje - manojo žodžio galia -

Anapus Atlanto išvykusi diva.

Anapus Atlanto, o aš namuose,
Kur kadaise ant sienų ateitį kūrėm.

Dabar po tapetais planai apie ją

Ir pavasario dainos kur kvepia ramunėm.

Stiklinėje - vakaras, jau kažkelintas,

Pilnas laukimo, kada tu sugrįši...

Sėdžiu prie stalo maldų apkabintas...

Ir kas pasakys ar išsaugojom ryšį?