prieblanda.blogspot.com

Ant batraiščių kilpos pasimatymai mūsų, o kilpa virš zonos juodųjų avių. Kur užklumpa saulėtekiai pusnuogę naktį, lunatikams laisvė žvaigždyno mąstu.    Mes bėgam į saulę be vaško sparnų, Nuo arbatos maišelio nutrūko ir vizijos. Dyla plaukai nuo masažo minčių. Ir kas bus po mūsų jei į praeitį trinamės?    Sekundei sustojame – žvilgsnis į debesį. Spurda dangus pagal Richterio skalę. Juodosios avys pakeliui į namus spinduliais apkabins ar užmuš su pagalve.    Gravitacija glaudžia išblyškusį veidą, bet veidas lyg magnetas - avims iš paskos. Ant batraiščių kilpos nenoriu sugrįžti. Tik kaip pasakyti, jeigu aš - be kalbos.

Kruvinų žvaigždžių uogienė laižo kaktuso paviršių, o mes plėšriausioj tamsoje su savo ego susirišom. Nuo proto ašmenų atšipę.. Pirmyn... Atgal... Be jokio teksto. Žalia šviesa avantiūristams - mieliau nei geltona iš LESTO. Tepu natas užkimus delčiai su kruvinų žvaigždžių uogiene. Laimingi psichiniai laiškai - ne mano kiemo panacėja. Juodoji varna ant turėklo, bezdėk ir tuštinkis kiek nori. Pirma šalna pražys kurortai ir tu - virš debesų, pigioji... Šukuoji garbanas dievams, o žemėj liūdi balalaika. Nebūsi dalimi skiemens kas turi daugtaškį ir saiką. Rujoja šalikai išdidūs. Kaukėti - netgi prieš save. Vienaskaitos riba išnykus. Ar konstatuoti? Nevalia! O mes lyg šlapdriboj sekundės ar alėja raudonų spyglių. Gal pats nesugebu užaugti, bet savo gėlę auginu.

  Kiūtina vakaras pirštų galiukais, Rožančiaus karoliais ateina šventieji... O kregždės nerimsta ir stiklo trapumą Dūžis po dūžio patikrins, pilieti. Per nuolaužas ryto juodi piligrimai Keturkojus užkeiks šeimininko nekęsti. Tik tu nesikeik, dovanok savo šypseną Velniai žino kam, ir nebandyk išsigąsti. Raudoni švyturėliai, sirenų kaukimas - Purvinos padangos kažkur veža organus. Lūžusi koja ar smegenų sukrėtimas? Klaustukas diagnozei, o ne širdžiai sustojus. Plaka rodyklėmis pienburnį skaičių Etapai akimirkų atsakymo trokštančių. Nuo sienų baltų, angelų su chalatais Taškosi mintys nuo "Gyvas" lig "Užjaučiu". Dega bažnyčios, kai ligoninėj maldos Stipriau už plakimą širdies nuaidėja... Kiūtina vakaras pirštų galiukais, O laisvės aitrumas jau į gomurį sėda. Ir nei trupučio negėda - Ligi kaulų suėda. Vakaras iš vakarų Ir bėda paskui bėdą Bėga, o mes nepabėgame, Griūname, laiku nepakylame Ir vietoj supūname.

Tamsoje, be eilučių apie šviesą, su šlepetėmis, Ant kliliminės dangos jaučiu pajūrio akmenis. Lenkiuosi paimti -  tik stiklinė ant šono... Išlieju ir nesurenku fantazijos kodo. Lašų - po vieną ir po du - kaip sugeria kaimyno čerpės. Kalbuosi su savim, kai buvusioji - link plaštakės, Su tirščiais kavos, ir bast į stalo kampą. Kvailas aš kartais, kaip ir tu su viagra. Po mano kojom akmenys, po tavo - bičių turtai. Vaškine figūrėle, kelyje ugnies liežuviai. Atsargiai, apsirenk, ištirpti tau negalima, O aš išliksiu moliu ir kabinsiuos į gyvenimą. Kruvinais smilkiniais, nudraskytais nagais, Per karštį ir pūgą nepramintais takais... Klupsiu ir kilsiu, gal užmigsiu po amen. Juk niekas nestato paminklų drugeliam. Niekas geruoju neminės tavo vardo. Galbūt ir manęs nuo spalvotų lig emo. Angliarūgštės vienetai nuoširdžiai gedės, O dešimtys tavo, ar turi širdies?

Išprotėjau, papjovė, linksmai supakavo, Paspyrė link durų, pabeldė ir dingo. Atvėriau savaitgalį (kruvinas džiaugsmas), Pažiūrėjau keistai: "Gal paslėpsiu tai spintoj." Pažiūrėjo kaimynai pro rakto skylutę. Degtinės dar liko - už amžiną atilsį! Euforija laiptinėj, dūšiai palaima... Tik kraujyje skęstam - visi pas ugniagesį! Surinko kvėpavimą, stuburą, šonkaulius... Atrado akis kampuose panardintas. Teftelių tomate jau smegenys mirksta. Mūzai kryželį - iš manęs tik archyvas. Tinklaraščio formoj gabalėliai minčių Juokingai liūdnų, nesujungsi į vieną. Pas kaimyną slaptažodžiu kirvio pabelsk Tik sau nemeluok - pagaminkit šaltieną. Paskambinkit hakeriui iš Varšuvos centro. Tekapoja klavišais virtualiąją mėsą. Turiniu spintos gražiai padėkokite, O visa kita į pelenus tegul būna nudvėsę.

Tavimi prabėga pirštai Šerkšnotam vakaro kupė. Jaučiu kaip lūpas man suvilgai  Ir keičiasi "esu" prasmė. Už durų du pasauliai miega. Akli, nebylūs - Tu ir Aš. Kol esam čia, abu į vieną, Kol du Esu, šalin ribas. Pasek man pasaką lig ryto, Kurioj nebūtų praeities. Užgauk jautriausią jausmo stygą Ir pasakyk: "Tai iš širdies!" Kol dar nepasiekta stotis Ir siluetai dar nedingo... Jei žodžių pasakai pristigs - Rasos lašų širdis ant stiklo... Ir pirštų žymės mus išduos - Sugros peronui geismo gamą. Tegul... Negalime paslėpt aistros, Meluoti sau, kai rankos dreba. Prabėga lūpos tavimi Nuo forte lig švelnaus piano. Užrištos akys naktimi Ir man ir tau kuždės "Aš tavo..." Yra vienintelė tiesa: Aš tavo - iki pabaigos. Naktų žydėjimo laike Prašau, netark man adios.