"Tave praradau"

Ištirpo žvakės ir jų vaškas sušalo,
Nuo šalto oro mano langas pabalo.
Užliejo pasaulį liūdesio banga-
Nutrūko draugystė su paskutine nata.

Dainos, kuri buvo skirta vien tik tau,
Kuri nutilo amžiams, nes tave praradau
Akordai baigėsi skaudžia gaida,
O tu man darsyk pakartojai: "Per vėlu jau,deja..."

Ir ką aš po velnių tau blogo padariau?
Per karčią tiesą į akis išsakiau?
Ar per daug jausmingumo į šiuos žodžius sudėjau,
Kad taip netikėtai tave prarasti turėjau.

Gal laikui vis bėgant atrasim klaidas
Padarytas dar vakar ir nekesim savęs
Atgailaudami tarsi už nuodėmę sunkią
Tik taip nupūsim nuo gyvenimo kelio šią dulkę.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

"Lengviausia burnoti" (Naujiena!)

Vaizdas
Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją, jeigu tekstas be melodijos užimtų garso vietą ir liktų vien tik sausas pasivaikščiojimas posmais (nesvarbu - esi tu basas ar su išeiginiais kroksais)? Ar klausą pavaduotų akys? Ar vidus pakeltų svorį nuoširdumo iš to, kas kuria, rankų? Kas guldoma ant lapų su langeliais mėlynai, kai inspiracija stuksena kur ne penkliniai laukai? Ar būtumei tuo ryšuliu natų ir pagarba užaugusia auginti ko dar išorėj nėra? Lengviausia juk burnoti nei paimti ką ir keisti. O juk silpnesnis už tave - ne visada blogiausia veislė.
Skaityti daugiau

"Traktorių rojus" (Naujiena!)

Vaizdas
Apvirto traktorius ratais į dangų. Paslydo ant skreplio ir išbarstė dantis. Guli ir klausosi alyvos čiurlenimo. Guli ir mąsto ar visa tai kas surinks. Ar kas nors sulaikys nuo kelionės į viršų, Kai jau padangos skverbiasi į traktorių meką? Kur mašina, kuri spjaudosi žvyru Ir kosėja dūmais nepagarbiai į ledą? Praėjo para panaši į savaitę. Pakelėj – kiek apgirtusių snaigių skara. Bet pusnys išgąsdintos bijo sugrįžti - Į žvalgybą susiruošia balandžių pora. Krebždėti prie traktoriaus – ne turkštis baloj. Tai lyg gauti batono autobusų stoty. Bet juk čia ne stoties užpuolimas, brangieji! Gal tik švyst, keberiokšt ir alyvoj mirksti? Nukiūtino dviese viens kitam iš paskos Pro į ledą tvirtai įsikibusias nuorūkas... Pakrypo galvelės prie monstro galvos, O tam jau "labanakt" (nebedreba kūnas). Pribėgo pikta krokodilo oda Ir nutraukė balandžių romantikos aktą. Su ja – egzorcistė pavadėlio kudla. Nei mur nei au au nepataiko
Skaityti daugiau

"Trys sluoksniai liūdesio"

Vaizdas
     Žmogus niekada nebūna vienišas. Sakai, meluoju? Kai pusė tavęs išeina, o visi pažįstami tau atsuka nugaras, vienatvė tau dovanoja save. Tą minutę ji lygiai tokia pat vieniša kaip ir tu. Kai dalinaisi laime su tuo, kas buvo jos nevertas, dalį laimės pasiėmė ir vienatvė. Kai viską išdalinai, vienatvė išalko ir dabar ji liūdi drauge su tavimi. Taip, pasirėmusi į sieną, su nubėgusio tušo dėmėmis ant suknelės, lūžtančiais kaulais ir tik tau girdima aimana. Tai - įprasta situacija nereikalaujanti nei tabako nei švirkšto su morfijumi. Tačiau, kodėl tau sunku netekus antrojo "aš" išlikti savimi? Nekaltink Dievo. Jis nori, kad tu gyventumei ne rožinių haliucinacijų vakuume, o taptumei žmogumi iš didžiosios raidės, žmogumi su savita patirtimi ir teorija išaugusia iš praktikos, žmogumi užjaučiančiu silpnuosius ir padedančiu jiems tapti stipriais. Nemaldauk monotonijos, statiško pasaulio maketo, nes taip atsibosi ne tik sau, bet ir savo mažajai visatai, kuri kaip neslėpė
Skaityti daugiau