"Atlantida"

Prarastoji imperija Atlantidos vardu
Mano sapnuose iš nauo atgyja.
Paskutinę naktį metų senų
Atgyja, tarsi vandens lelija.

Gėlė, nuolatinė gyventoja ežero,
Savo žiedo struktūra ir kvapo galia
Pakerėti įstengianti atsparųjį švelnumui...
Gėlė, kurios grožiui ribų nėra.

Žydi Atlantida tarp aukščiausių ledynų.
Vienos nakties miražas pagaliau prisikėlė.
Ateinu pas tave, prarastoji imperija.
Ateinu pas tave, su viltim rasti meilę.

Arčiau tavęs niekada nebuvau,
Neįkėliau kojos į tavo tvirtovę.
Dar niekada manęs taip neveikė trauka,
Nežavėjo tavo paslaptys, mistika, senovė.

Nors vieną naktį, tą tamsų laikotarpį,
Sapnų karalystėj su vizijom bendrauti...
Aš noriu, nors tą vienintelį kartą,

Likimo išrinktosios savam glėby sulaukti.