"Nemylimi"

Mes tokie vieniši, nereikalingi daiktai...
Tarsi atliekos, vertos vien tik šiukšliadėžės.
Plačiai užmerktos akys byloja-sunkūs laikai.
Metai vieneri lyg vienas juodas penktadienis.

Likimo parblokšti, be jausmų ugnelės
Ar nachališkų vilionių paveiktos personos
Sudegintos viltys, pavogtas tikėjimas,
O leidžiamos paros tokios neįdomios...

Mes tokie nemylimi... Pasaulio akivaizdoj,
Mikro ar makro mūsų skaičius bereikšmis.
Visvien nieko naujo rytojus mums nežada,
Jei šiandien laimingieji mūsų neįvertins.

Mes pasiekėm dugną, giliau nėra kur kristi.
Tyliai žingsnis po žingsnio mėtome pėdas.
Paskendę underground'e pilki šešėliai...
Tau, kvaila šalie, apie mus primins tik vėjas.

Vienuolio abitu pasipuošus giltinė
Pasibels į mūsų kūnus dalgio ašmenimis...
Tik prabėgus tam tikram periodui laiko
Tavo vaikai mūsų kaulus surinks...

Civilizacijoj ledo, ten kur dar vaikštome,
Kaip inkliuzijas gintare jūra dovanoja,
Vėjas dovanos deguonies jūsų protui,
Kai mus rasite mirusius, prasidės nauja istorija.

Mes norime, kad benamiai stogą surastų,
Dvylikos valandų nepraleistų tamsoj
Prie laužo liepsnos glamonėjančio dangų
Įžiebtos tarp konteinerių, kad sušilti šalnoj.

Kiek vargo ištverti tenka kas dieną
Kiek alkio ir troškulio regi kūnas,
O sielai reikia dvasinio peno,
Paramos iš Aukščiausiojo, kad aplenktų silpnumas.

Ligų pakirsti, prirakinti prie lovos,
Ramentų įkaitai medikų priežiūroj...
Rijantys chemiją išlieka stiprūs.
Kas to nevartoja, išsitiesia vietoj.

Vaikų namai - tai dar viena stotelė,
Kurioje lūkuriuoja minios našlaičių.
Tai dar viena vieta, kur likimo nuskriaustieji
Gyvena nežinodami, kas yra tikros Kūčios.

Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai...
Džiaugsmas liejasi gausiai per kraštus.
Tik ne taip laisvai, kai šalia artimųjų
Nėra nei vieno... Tai truputį žaboja jausmus.

Gatvėse mėtomos purvinos monetos-
Puiki investicija į tavo ateitį, šalie,
Bet lig šiol ten gulėjusios taip ir lieka gulėti...
Kiek daug beširdžių esti tavyje.

Rūškanos spalvos taip ir lieka dulkėtomis.
Jokio PAL dekoderio, skaitmeninio standarto
Galinčio išgelbėti - suteikiant naują spalvą-
Šypseną lūpoms, likimą be skausmo.

Be skausmo tokio, kokį matė ragenos
Filtruodamos kelią nueitą pirmyn
Nuo pradinės emalinės juostos į nežinią
Nors buvo horizontai ir progos pakilt.

Didinga šalie, mažas lopinėli žemės,
Mūsų rankos pavargo, mes tampame akli...
Mes davėmė ir duodame gerumo pilnas sauja
Žarijų kaitrumo, bet mes nemylimi.

Mes nereikalingi, visų pamiršti.
Net garsūs misionieriai mūsų krašto neranda.
Net profai kartografai žemėlapių apsupty
Mastelį padidinę mato juodą ir baltą.

Tarp nachalų gyvendamas-laimingas nebūsi
Faktas, kaip blynas, kaip žvaigždė nespindėsi
Ir taip mikroskopas ar nepažįstamas laivas
Neatras šios šalies, vandenyno griuvėsio.

Tik suvokdami prasmę savo egzistencijos,
Priimdami šilumą ir ją kitiems dovanodami,
Tikėjimo grūdą pasodinę sieloje
Sulauksime derliaus - dangaus malonės.

Šiandien aktualių problemų ateity
Neliks nei trupučio, jei ugdysim žmogiškumą.
Sidabrinį gruodį ar kovo vidury
Dvi plakančios širdys sumažins atstumą.

Gaila, jog tai tik tuščios svajonės,
Suteikiančios atgaivą taip reikalingą
Pabėgti nuo visko, kas akimirksniu griūna,
O buvo sukurtą per amžių virtinę ilgą.

Tokia atstumtųjų dalia-
Likimas mus mėto tai į dešinę, tai į kairę.
Tiesiog, mes esame visų nemylimi,
Kvailiai, kurie nori pasiekt pilną laimę.