"Be tabu"

Linkiu labos nakties, nors žinau, kad dar ilgai neužmigsiu. Vėl mp3 grotuve skambės kūriniai su manosios dabarties akcentu, o aš rymodamas prie tuščio languoto popieriaus lapo lukštensiu savo liūdesį. Ir taip kiekvieną naktį, iki tol, kol pajudės pirmieji autobusai gabenantys keletą tonų miestiečių, o dirbtinas gatvių šviesas pakeis rytmetinės žaros. Dabar pusė 5 ryto, negaliu užmerkti akių. Gal chemijos perdaug? O gal dėl to, kad tavo siluetas vis dar gyvena mano vaizduotėje ir aš taip noriu, kad būtumei realiai apčiuopiamu objektu.

Pažvelk į rūko skara apgaubtų medžių viršūnes. Matai, kaip neužleidžia savo pozicijų ruduo? O šiai minutei – pakeisk regėjimo kryptį, išmainyk viršūnes į tai ant ko stovi, tai kuo kasdien vaikštai pirmyn atgal. Visur balta, visa žemė - žiemos gniaužtuose. Net šiurpulys per kūną nuėjo, tiesa? Taip greitai bėga laikas... Viršūnėse vis dar miniatiūrinė kruopelė rugsėjo: su kvailai besišypsančia saule, ant šakų pasikorusiu džiaugsmu ir Tavimi, kažkur anapus viso šio vaizdinio. O kur dar tos padangės vargingai maskuojančios mūsų pačių(žmonių) išgriaužtą ozono skylę? Netoli jos gyvena sapnai. Negaliu nurodyti konkrečios vietos, kadangi esu tik paprasta būtybė, bet jie ten gyvena. Kokia jų sudėtis – aš nepajėgus sužinoti, bet norėčiau, kad kuo dažniau į sudėtį įeitų toks ingridientas kaip Tu.

Kaip tik šią sekundę skamba daina, kuri man asocijuojasi su tavimi. Taip, aš turiu dainą, kuri primena tave. Kas kartą atėjus jos laikui paliesti jausmų stygas, suvirpa kaltė ir begalybė naujų klausimų. Buvai laiminga, buvai... O kas dabar? Ar bent liko nors mažas trupinėlis laimės? Padarei kvailystę ir būtasis laikas nepavirto esamuoju. Šiandien man leidai suprasti, kad tau buvau lyg tas chemikalas, kuris tave tik nori sužaloti nepagydomai, o, apibendrinus, praėjusieji metai, kada mūsų žodžiai apkabindavo vienas kitą, buvo patys blogiausi per visą tavo gyvenimą... Atleisk, kad nemokėjau būti tuo vienu iš daugelio televizijos sukurtų klounų(“superherojų“), nepadovanojau tau pačio prabangiausio limuzino, nelaimėjau jokio aukso puodo... Maniau, kad meilė ir buvimas paprastu, tokiu, kokiu esi žmogumi, kur kas svarbiau... Suklydau. Be reikalo dovanojau tau visą save... Bet aš tave vis dar tebemyliu ir atleidžiu tau už visas man sukeltas nuoskaudas...

Dažnai šypsausi. Kaip kitaip galima nuslėpti savo realią savijautą nuo tų, kurie tik nori kuo daugiau iš tavęs išpešti nei pagelbėti? Niekas nėra vertas mano atvirumo. Stengiuosi šypsotis, kai gyvenimas man skiria juodą dieną. Turbūt kvaila tai sakyti, bet tu mane to išmokei. Ir turbūt vien dėl šios pamokos tau galiu padėkoti. Paslapčia tikėjau, kad galime bendrauti ir be žodžių... Suklydau. Atėjau, Pamačiau, Sužalojau, Palikau- tokia tavojo vizito manyje kaina, kurią sumokėjau. Nors ir kiek tu manęs vengtumei-myliu tave čia ir dabar, nes tu-tarsi ta vienintelė pasiklydus detalė reikalinga pilnaverčio gyvenimo dėlionei užbaigti.

Nelaukiu pavasario, palikite man rudenį. Tik būkite geri, būtent tą akimirką, kai mūsų santykiai pasiekė atomazgą, kad būtų galima su nauja viltimi viską pradėti iš naujo. Socialiniai tinklai, pokalbių programos nebemato tavęs. Telefono ragelį pakelia įkyrus moters balsas, kuris praneša, kad toks numeris neegzistuoja. Lyg maža mergaitė atsiribojai nuo tų, kurie tau linkėjo, linki ir linkės tik gero, o negandų apsuptyje visada bus pasiryžę ištiesti pagalbos ranką. Nepamiršk, mano užanty nėra neapykantos, o surūdijusio radiatoriaus šiluma neprilygsta tavajai...