"Numirėlių gėlės"

Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose...
Tai aš, mano švarkas ir puokštė nuvytusių.

Ar laukėt manęs nors arbatos maišeliuose
Vandens sutaršytas savo jausmą išryškinu?

Dėdės ir tetos (sūnūs ir dukros),
Tai aš, tas balsas iš du šimtai vienuoliktos
Palubėj pasitikęs paskutinį gimtadienį,
Lyg skraidantis kilimas nuo lovos prie lovos.

Ne košė iš kruopų ir tabletinio įdaro
Ar vėjo sparnai mano širdį sudraskė...

Palūžo morališkai fiziškai stiprūs
Ir jau nebesuvokiu, kur dabar mano laisvė.

Ar ji vis dar ten pataluos pasilikusi
Ar vaikšto koridoriais ir ieško manęs?
Gėles kaip pamerkti į akių lašelius,
O tarp girgždesio durų nepamiršti vaidmens?

Aš basas ir alkanas, pavargusiu veidu...
Skirtingai nei kūdikis – be motinos gyvas.
Nors odą nusagstė mėlynės ir žaizdos,
Nėra taip blogai, jei tu kažkam orientyras.

Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose...
Neleiskite sau sutrupėti ir išnykti.
Jūsų laisvė viena - kaip ir mano žydėjimas
Puokštės nuvytusių prieš amžiną snygį.