prieblanda.blogspot.com

Apvirto traktorius ratais į dangų. Paslydo ant skreplio ir išbarstė dantis. Guli ir klausosi alyvos čiurlenimo. Guli ir mąsto ar visa tai kas surinks. Ar kas nors sulaikys nuo kelionės į viršų, Kai jau padangos skverbiasi į traktorių meką? Kur mašina, kuri spjaudosi žvyru Ir kosėja dūmais nepagarbiai į ledą? Praėjo para panaši į savaitę. Pakelėj – kiek apgirtusių snaigių skara. Bet pusnys išgąsdintos bijo sugrįžti - Į žvalgybą susiruošia balandžių pora. Krebždėti prie traktoriaus – ne turkštis baloj. Tai lyg gauti batono autobusų stoty. Bet juk čia ne stoties užpuolimas, brangieji! Gal tik švyst, keberiokšt ir alyvoj mirksti? Nukiūtino dviese viens kitam iš paskos Pro į ledą tvirtai įsikibusias nuorūkas... Pakrypo galvelės prie monstro galvos, O tam jau "labanakt" (nebedreba kūnas). Pribėgo pikta krokodilo oda Ir nutraukė balandžių romantikos aktą. Su ja – egzorcistė pavadėlio kudla. Nei mur nei au au nepataiko

Kiek kartų dar bus „Taip“, kol nepasakysiu „Ne“? Ir kas bus šito faktorius? Pašlijus sveikata? Kiek kartų tu norėsi tobulybės, bet negausi? Aš tau atsuksiu veidą, bet tu trenksi man per ausį. Silpnesnio neužjausi, nors ir pats tu ne stipriausias. “Šypseną sukurk!“ Bet ji tau nežiba kaip auksas. Ir kaip man sumeluoti, kai tiesa akivaizdi: Linkiu tau solidumo, o tu tik kur pašikt? Ne mano problema, kad savo rūbų nesuderini, Kai stebiu tave pro žvitrią objektyvo akį. Talpinu tave tvarkingai į aštuonis gigabaitus Tik kodėl tu toks dar mažvaikis, o mano žodžiai taikūs? Tai visgi ar galėčiau tau pasakyti „Ne“ ? Taip, jei tavo mąstymas pasaulinė skola Ir nesuvoki, kad viskas turi savo pabaigą... Laukimas lyg galąstuvas visas mintis paaštrina. Galiu ištarti „Ne“, bet tikriausiai ne dabar - Galbūt rytoj, poryt.. Dėl atostogų nevark. Galiu ir šią akimirką, tiek sau ir tau pačiam. Tik žinau - po vieno „Ne“   jau reikia oro išgyvent.

Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose... Tai aš, mano švarkas ir puokštė nuvytusių. Ar laukėt manęs nors arbatos maišeliuose Vandens sutaršytas savo jausmą išryškinu? Dėdės ir tetos (sūnūs ir dukros), Tai aš, tas balsas iš du šimtai vienuoliktos Palubėj pasitikęs paskutinį gimtadienį, Lyg skraidantis kilimas nuo lovos prie lovos. Ne košė iš kruopų ir tabletinio įdaro Ar vėjo sparnai mano širdį sudraskė... Palūžo morališkai fiziškai stiprūs Ir jau nebesuvokiu, kur dabar mano laisvė. Ar ji vis dar ten pataluos pasilikusi Ar vaikšto koridoriais ir ieško manęs? Gėles kaip pamerkti į akių lašelius, O tarp girgždesio durų nepamiršti vaidmens? Aš basas ir alkanas, pavargusiu veidu... Skirtingai nei kūdikis – be motinos gyvas. Nors odą nusagstė mėlynės ir žaizdos, Nėra taip blogai, jei tu kažkam orientyras. Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose... Neleiskite sau sutrupėti ir išnykti. Jūsų laisvė viena - kaip ir mano žydėjimas Puokštės nuvy

     Žmogus niekada nebūna vienišas. Sakai, meluoju? Kai pusė tavęs išeina, o visi pažįstami tau atsuka nugaras, vienatvė tau dovanoja save. Tą minutę ji lygiai tokia pat vieniša kaip ir tu. Kai dalinaisi laime su tuo, kas buvo jos nevertas, dalį laimės pasiėmė ir vienatvė. Kai viską išdalinai, vienatvė išalko ir dabar ji liūdi drauge su tavimi. Taip, pasirėmusi į sieną, su nubėgusio tušo dėmėmis ant suknelės, lūžtančiais kaulais ir tik tau girdima aimana. Tai - įprasta situacija nereikalaujanti nei tabako nei švirkšto su morfijumi. Tačiau, kodėl tau sunku netekus antrojo "aš" išlikti savimi? Nekaltink Dievo. Jis nori, kad tu gyventumei ne rožinių haliucinacijų vakuume, o taptumei žmogumi iš didžiosios raidės, žmogumi su savita patirtimi ir teorija išaugusia iš praktikos, žmogumi užjaučiančiu silpnuosius ir padedančiu jiems tapti stipriais. Nemaldauk monotonijos, statiško pasaulio maketo, nes taip atsibosi ne tik sau, bet ir savo mažajai visatai, kuri kaip neslėpė

  Surink mane iš dūzgesio kamanių kaitroje, Kai išdžiūsta vanduo ir nusvyra galva. Kai praeitis išrasta, o ateitis tavo rankose, Tik žemyn nusileisk ir suvoksi kas darosi... Kai plyšta pagalvės decibelų kutentos, Panirus į tamsą nutraukiamos plaštakos, Surink mane po lašą kaip ištroškusi žemė. Durys mano liūdesio – pirmųjų snaigių gatvė. Jei savo pėdsakus ištrinsi iš gatvės archyvų, Suremontuok ir mane, kai kirminėlis grauš vidų Ir su tavim pasiliksiu net saulėgrąžoms byrant Į purpuru apgaubtą vakaro tylą. Būsiu tas, kur naktim dėl tavęs neužmiega, Klijuoja įtrūkusius tavo sparnus. Stebėsiu aušros dar nepaliestą veidą Sau užduodamas klausimą: "Ar laiminga pabus?" Ir visai nesvarbu, jei manęs nesuprasi, Kodėl taip nesudedu bluosto lig ryto. Surinksiu tave sąsiuviniais, po žodelį... Net jeigu pirmų snaigių gatvė patvino.

Badysiu tavo smegenis kol mąstymą nudursiu, talžysiu tau veidą beprasmybės skuduru truputį purvinu. Neskauda? Tai ir nesiskųsk! Juk melo pilnos akys gali neigiamai užburt. Sukurti kančią tau, o sau - malonumą - čia mano planas minimum, pilnamete dūra. Manai radai žaisliuką... ? O jam žaidimas - tu. Ir adatų masažas - jau ne uostymas klijų. Kaip lėlę vudu neritmingai badau. Kontroluočiau už virvių tik šitaip lengviau. Truputį deginu tave išlukštendamas vatą. Gesinti nenorėčiau, bet sudeginus negalima žaisti tavimi, gerėtis išprotėjimu, paversti gyvu masalu prieš tai ištepus žibalu... Myliu tą suartėjimą tarp žaislo ir žaidimo. Tada mes natūralūs - ne lenktynėse su mimikom. Esame tik aš bei tavo užgaidos nežemiškos - iškrypę kreipiniai, kurie krienais maitina angelus... Nėra tarp mūsų taip, kad vienas duoda - kitas atima. Mes darni pora aukų tik mano parašas su adata.