prieblanda.blogspot.com

Iškasim griovius ir labanakt, vaikučiai. Lai lietūs mazgoja pavargusį kastuvą. Užmiega kiemai ir pilki daugiabučiai, O bankai nemiega - įformina paskolą. Samanotai bakūžei, įmokai studijų, Picai ir alui ir tiems, kas valdžioj. O kaip atiduoti jei darbo vis neturiu Tik kąstuvą rankoj ir guzą kaktoj. Duobkasiu būdamas lobio nerasi. Tik ne šaly, kur savęs nepažįsti. Pinigai valdo pinigus, neturėsi nuskęsi, Kaip teletabis į šulinį krisi. Sako: "Tu mokasi ne dėl kitų, Pažymys - tai tik skaičius nereiškiantis nieko." Vaikystėj norėjai išplaukti laivu - Dabar supranti, kad užteks tau ir slieko. Bet išauš ta diena, kai ištarsi sudie Ir pats lagaminas išeis pro duris. Centų yra, prakeiktoji šalie! Smauk tu nesmaugusi - turiu dar dantis. Vyniojame meškeres, laužome kastuvus, Gydome randus skausmingai švelnius. Saulė svetur - ne pagal standartus, O užterštą kraują pakeičia alus.

Bėgantis laikas nuneš į pakrantę... Į mudviejų vasarą mano, mergaite, Abipusę aistrą ant degančio smėlio, Kai tau tik manęs, tik manęs tau reikėjo. Bangos lytėjo įkaitusius kūnus... Mėnuo stebėjo plyštančius rūbus, Pasakos virsmą šilta realybe. Ačiū už tai tau, likime.... Priedainis (2x) Nebežinau, kodėl vakarais Ant degančio smėlio tyliai verkia gitaros. Mudu pasukom skirtingais keliais, Bet vis dar tikiu į tą sutemą vasaros. Už nuodėmę saldžią, magiją lūpų... Skonį nakties be klausimo „Kur tu?“ Kai žodis paliesdavo sekantį žodį, Maniau, kad aklavietės gali miegoti. Plačiai užsikloti šviesa ant tamsos. Tikėjau, kad Tu mano lašas drąsos, Kurios neturėjau – Tavyje atradau. Visa širdimi pasisėmiau... Priedainis (2x) Nebežinau, kodėl vakarais Ant degančio smėlio tyliai verkia gitaros. Mudu pasukom skirtingais keliais, Bet vis dar tikiu į tą sutemą vasaros. Naktimis ar dienomis į pasaką be žodžių, Atsukti rodykles ar suplėšyt kalendorių

Kalendoriaus lapeliai neturi instrukcijos Kaip išgyventi nutrūkusį džiaugsmą. Kortose krachas, oreolė šamanui, Lėkštės degtukų ir kada mes užaugsime? Jei nori išimk elementus iš laikrodžių. Yra ir užuolaidos išorei slėpti.. Galiausiai, po antklode akys užmerktos. Bet nerimas lenda lyg kulkos į skėtį. Tu priverstas bėgti, negalima griūti. Griūsi - pagaus, lyg medžiotojo šunys. Lyg grobį, be gailesčio... Kaip atsitiesi? Ar būsi stiprus ar visgi tau lūžis? Išaugome sauskelnes, valgyt išmokome Ūgis pakito - atrodo subrendome.. Proto jau atrasta kaip adaptuotis, O laiko kaktomušos vis neišvengiame.

Kai sutemos glosto ir gatvės jau miega Sočios nuo šurmulio ratų ir kojų, Kavinuko draugijoj - saldi grietinėlė, Cukrinė kava ir trūkumas žodžių. Kai saulė nedaužo buto langų, Vorui dar dieta ar koks Ramadanas, Kavinuko draugijoj tave atrandu Ir aš jau savaime ištariu: "Labas". Ir man, jeigu galima, vieną puodelį. Keliausiu medžioklėn mėnulio ar saulės. Ir man kaip ir tau atsibodo gyventi - Batuose vandenys, plinka makaulės... Juodi šviesoforai, žalia, raudona... Kitapus perėjos - tava kasdienybė. Būtų gerai jei nutrenktų kas ją - Visi per atsargūs, tai kur gi teisybė? Skubėti nematant ženklo sustoti, Sustoti tada, kai mažiausiai to reikia... Ir lietus neišmoko simfonijos groti Pamiršdamas langus ir skubantį laiką. Grįžtu į tą vietą kur pusė manęs. Dulkės šukuoja pavargusius plaukus. Trumpi vakarai jau dėlioja natas, Ir šypsenoj tavo kava neatšalus... Medžioklė be laimės, termose-lašas. Kad ir kiek begaivinčiau ištroškusį protą, Mėnulio ar saulės neištirtas kvapas. Tik ant tav

Dainos tekstas sausio mėn. dalyvavęs dainuojamosios poezijos konkurse "Dainuoju žalią žolę 2011". Deganti jūra, svyrančios rankos Paukštį paleidai, prabilo patrankos. Sniegenos baltos, baltos ir aklos, Jūroj sudegusioj maudosi natos. Šaukštą kakavos, cukraus per pusę... Šimtas puodelių ir mudu „išprusę“. Sugerk motyvacija, tu, pesimiste! Kam tie degtukai knygoj įstrigę? Paukščiai pakilę, dangus išmatuotas. Sąžinės balsas gerai nulakuotas. Lupomis tavo puikuojasi melas. Visuomenėj laisvė, o tau jau bankrotas. Buvai gal nedoras... Savęs pažabotas... Buvai nespalvotas...? Dekoderis blogas... Pried: Žingsnis į priekį ir du atgalios Laimė išeina - trūksta jėgos. Link pabaigos mintimis susilieji - Nėra progreso – meilę pragėrei. Žingsnis į priekį ir du atgalios Pakeisti save neužtenka paros. Link pabaigos mintimis susilieji, O gal dar pavyks ir tu atsitiesi? Saulė pakyla, metai praėjo... Tęsiasi laikas, prireikė vėjo... Tu netikėjai, paukščiai sugrįžo, Sniegas išti

L ėčiau nei lėtai- taip aš tave nurengsiu akimis. Ir tuomet man jau nebesvarbu kas bus toliau... Tu modelis, o aš tik rentgenas peršviečiantis tave nuo galvos iki kojų. Storas grafito sluoksnis-Myliu, tobulos linijos- Dievinu Tave. Klausi ką reiškia tamsus koloritas? Tu nebe mano. Patenkinta? Reikia eskizo, bet aš jo nenoriu. Aš noriu tavo autoportreto. Tokio autoportreto, kuris kabėtų ne tik ant kambario sienos, bet rastų savo vietą ir tavo minčių palėpėje, tavo sielos kertelėje. Noriu portreto su lūpomis slepiančiomis aistrą, akimis pilnomis tavęs. Jau trečia para kai lija, o rankose dega pieštukai. Man neskauda, atrodo tuoj liks tik pelenai. O tas iš doros kelio vedantis žvilgsnis... Nors ir kaip norėčiau negaliu jo pamiršti, man tai patiko. Prisimenu tą saulėtą birželio vakarą, kai po sunkios, kupinos apmąstymų dienos ištarei tuos 3 lemtingus, suteikiančius antrą kvėpavimą bei sirgimą tavimi žodžius. Negalėjau patikėti, kad būtent tu kreipiesi į mane. Negalėjau patikėti, ka

Anksčiau ar vėliau kąsmet mus aplanko pavasaris. Gamtos atgijimas-neatsiejama šio metų laiko savybė. Gamta visada atsigauna, bet žmogus... Žmogus kuriam širdyje ruduo (nuoskaudos, praradimai ir t.t) taip pat gali tarsi atgimti iš naujo. Reikia tik norėti ir to siekti pradedant pokyčius nuo savęs, antraip gyvenimas ir liks lyg ilgas niūrus ruduo. Būtent apie tai ir yra šis naujausias mano kūrinys, apie tai kad visi mes galime sulaukti savojo pavasario, nesvarbu kokio tu amžiaus(keistis niekada ne per vėlu), svarbiausia, kad tavo širdis tam turėtų noro. Šiąnakt supjaustysiu tylą kubeliais, Išvirsiu pavasariu kvepiančią sriubą... Ir akmenį plautą degtinės lašeliais Paliksiu ant kelio lyg nieko nebūta. Sušersiu konteineriui nerimo vakarus- Banaliausią kūrybą-tai savo eiles... Ir dainos gimdytos bučiuoti vien pamatus, Ir knygos seilėtos palieka rankas. Pabodo eskizas juodai nuštrichuotas, Promilių laivas stiklinėje skęstantis... Keičiam formatą-naktis ir balkonas, Kube

Linkiu labos nakties, nors žinau, kad dar ilgai neužmigsiu. Vėl mp3 grotuve skambės kūriniai su manosios dabarties akcentu, o aš rymodamas prie tuščio languoto popieriaus lapo lukštensiu savo liūdesį. Ir taip kiekvieną naktį, iki tol, kol pajudės pirmieji autobusai gabenantys keletą tonų miestiečių, o dirbtinas gatvių šviesas pakeis rytmetinės žaros. Dabar pusė 5 ryto, negaliu užmerkti akių. Gal chemijos perdaug? O gal dėl to, kad tavo siluetas vis dar gyvena mano vaizduotėje ir aš taip noriu, kad būtumei realiai apčiuopiamu objektu. Pažvelk į rūko skara apgaubtų medžių vir šūnes. Matai, kaip neužleidžia savo pozicijų ruduo? O šiai minutei – pakeisk regėjimo kryptį, išmainyk viršūnes į tai ant ko stovi, tai kuo kasdien vaikštai pirmyn atgal. Visur balta, visa ž emė - žiemos gniaužtuose. Net šiurpulys per kūną nuėjo, tiesa? Taip greitai bėga laikas... Viršūnėse vis dar miniatiūrinė kruopelė rugsėjo: su kvailai besišypsančia saule, ant šakų pasikorusiu džiaugsmu ir Tavimi

Sveiki, skaitytojai! Pagaliau, po 4 mėnesių pertraukos, turiu Jums kūrybinių naujienų. Gerų ar blogų palieku spręsti Jums. Tai ką netrukus skaitysite buvo parašyta vakar net nesitikint apie tai parašyti ir tuo labiau viso to pabaigti. Tai galiu vadinti eksperimentine kūryba, nes nieko panašaus iki šiol nėra tekę kurti. Jeigu tai bent šiek tiek patiks, stengsiuosi užbaigti ir kitus, seniau pradėtus, panašaus stiliaus darbus. :) Gero klaidžiojimo minčių labirintais. :) ******* ***** ******* ***** ******* Kokia "skani" ta mirtis... Ypač kuriama Europos ekologų. Myliu tuos suknistus tris skaičius prie vienos išsižiojusios ir apydvasniai atrodančios raidės. Myliu su pusryčiais, pietumis ir vakariene. Mankštinu žandikaulį ir džiovinu akis šluostydamas jomis etiketes su instrukcijomis - iš ko susideda viena ar kita supermarketo bomba, kurią, nors ir kaip nenoriu, per prievartą turiu į save paleisti. Ir taip sav