"Plasdens lyg burė siela mano"

Plasdens lyg burė siela mano
Klajoklio valkatos kūne
Sustos širdis baimingai plakus
Išvydus rytmečio aušroj tave.
 
Nepatirtų jausmų banga
Skalaus seniai pamirštą meilės uostą
Kai tu uždegsi manyje
Lyg ugnį švyturio,tą meilę nežabotą.
 
Ir nepaliaujamai bėgęs laikas sustos
Mano šaltos rankos įgaus šilumos
Įgausiu antą kvėpavimą ir pamiršiu mirtį
Nes tik su tavimi,iš naujo noriu atgimti. 

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

"Lengviausia burnoti" (Naujiena!)

Vaizdas
Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją, jeigu tekstas be melodijos užimtų garso vietą ir liktų vien tik sausas pasivaikščiojimas posmais (nesvarbu - esi tu basas ar su išeiginiais kroksais)? Ar klausą pavaduotų akys? Ar vidus pakeltų svorį nuoširdumo iš to, kas kuria, rankų? Kas guldoma ant lapų su langeliais mėlynai, kai inspiracija stuksena kur ne penkliniai laukai? Ar būtumei tuo ryšuliu natų ir pagarba užaugusia auginti ko dar išorėj nėra? Lengviausia juk burnoti nei paimti ką ir keisti. O juk silpnesnis už tave - ne visada blogiausia veislė.
Skaityti daugiau

"Traktorių rojus" (Naujiena!)

Vaizdas
Apvirto traktorius ratais į dangų. Paslydo ant skreplio ir išbarstė dantis. Guli ir klausosi alyvos čiurlenimo. Guli ir mąsto ar visa tai kas surinks. Ar kas nors sulaikys nuo kelionės į viršų, Kai jau padangos skverbiasi į traktorių meką? Kur mašina, kuri spjaudosi žvyru Ir kosėja dūmais nepagarbiai į ledą? Praėjo para panaši į savaitę. Pakelėj – kiek apgirtusių snaigių skara. Bet pusnys išgąsdintos bijo sugrįžti - Į žvalgybą susiruošia balandžių pora. Krebždėti prie traktoriaus – ne turkštis baloj. Tai lyg gauti batono autobusų stoty. Bet juk čia ne stoties užpuolimas, brangieji! Gal tik švyst, keberiokšt ir alyvoj mirksti? Nukiūtino dviese viens kitam iš paskos Pro į ledą tvirtai įsikibusias nuorūkas... Pakrypo galvelės prie monstro galvos, O tam jau "labanakt" (nebedreba kūnas). Pribėgo pikta krokodilo oda Ir nutraukė balandžių romantikos aktą. Su ja – egzorcistė pavadėlio kudla. Nei mur nei au au nepataiko
Skaityti daugiau

"Numirėlių gėlės"

Vaizdas
Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose... Tai aš, mano švarkas ir puokštė nuvytusių. Ar laukėt manęs nors arbatos maišeliuose Vandens sutaršytas savo jausmą išryškinu? Dėdės ir tetos (sūnūs ir dukros), Tai aš, tas balsas iš du šimtai vienuoliktos Palubėj pasitikęs paskutinį gimtadienį, Lyg skraidantis kilimas nuo lovos prie lovos. Ne košė iš kruopų ir tabletinio įdaro Ar vėjo sparnai mano širdį sudraskė... Palūžo morališkai fiziškai stiprūs Ir jau nebesuvokiu, kur dabar mano laisvė. Ar ji vis dar ten pataluos pasilikusi Ar vaikšto koridoriais ir ieško manęs? Gėles kaip pamerkti į akių lašelius, O tarp girgždesio durų nepamiršti vaidmens? Aš basas ir alkanas, pavargusiu veidu... Skirtingai nei kūdikis – be motinos gyvas. Nors odą nusagstė mėlynės ir žaizdos, Nėra taip blogai, jei tu kažkam orientyras. Dėdės ir tetos, kas gatvėj, kas teatruose... Neleiskite sau sutrupėti ir išnykti. Jūsų laisvė viena - kaip ir mano žydėjimas Puokštės nuvy
Skaityti daugiau