"Viltis miršta paskutinė" (Žavinga istorija apie Valentiną ir Gabrielę)

Tąmet Valentinas buvo septintokas, 14metų jautrios širdies vaikinukas, įsimylėjęs jauną, gražią ir simpatišką mergaitę, savo bendraklasę Gabrielę. Galvą jis galėjo paaukoti, kad ji į jį atkreiptų dėmesį, tačiau diena po dienos viltis Valentinui blėso. Vieną dieną per anglų kalbos pamoką vaikinukui ir jo bendraklasiams teko rašyti kontrolinį darbą. Prieš pamoką mokytoja susodino mokinius po vieną į kiekvieną suolą. Valentinui atsirado dar vienas šansas, kad jo mylimas žmogus pagaliau pažvelgs į jį tomis meilės jausmo ir tyrumo kupinomis akimis. Pradžia vaikiui buvo gan sėkminga. Mokytoja Gabrielę pasodino į priešais esantį suolą. Sunkus kontrolinis darbas ir noras, kad jo svajonių mergaitė pažvelgtų į jį, paauglį, padarė ir visiškai užsisvajojusį ir nesusikaupusį darbui. Galop Valentinas pastebėjo, kad Gabrielei taip pat kažkas trukdo atlikti kontrolinį darbą. Netrukus mergaitė keletą kartų nedrąsiai žvilgtelėjo į savo bendraklasį. Valentinas netvėrė džiaugsmu, nors ir apsimetinėjo, kad jos nemato. Kai vėl Gabrielė atsigręžė, jis neiškentęs pakėlė savo akis į ją -ir jų žvilgsniai susikirto. Mergaitė jam atrodė tarsi mažoji pasakų fėja su krištolo tyrumo mėlynomis akimis, lyg ryto gaiva alsuojančiais rudais plaukais, skaisčiu ir ryškiu tartum saulėlydis veidu. Vaikinas ilgai negalėjo atplėšti nuo jos akių. Širdyje jis jautė begalinę meilę, palaimą ir džiaugsmą. Nei vienas mokinys nematė, kas nutiko jų bendraklasiui. Ir jei būtų matęs, vis tiek nebūtų supratęs, kas vyksta. Jaunuolis jautėsi tarsi tirpstantis šalto ledo gabaliukas beprotiškai liepsnojančioje ugnyje. Paaugliui nelabai rūpėjo ką jaučia jo bendraklasė, nors giliai širdyje jis to norėjo. Jis jautėsi tarsi pakerėtas meilės kerų, tarsi angelas iš laimės padebesiais skraidantis ir vis mintimis kartojantis žodžius:
-Ačiū, Dieve, kad leidai suprasti, jog viltis miršta paskutinė...