prieblanda.blogspot.com

JAUKAUS ir ŠILTO Kūčių vakaro. RAMYBĖS nerimastingoms širdims. VIENYBĖS jausmo jūsų šeimoms, STEBUKLU dvelkiančios šv. Kalėdų nakties bei DŽIAUGSMU pasipuošusio ryto. =)) Aišku, taip pat ir DOSNAUS Kalėdų senelio =)) S u ♥, J.B. :) 2010.12.24

Rankos lyg surištos, o pats - kaip ant kryžiaus. Dovanų dar norėčiau širdies paralyžiaus... Tik vaistų nereikia - bevaisė ta chemija. Etanolis, tabletės ir klaidžioju vėjyje. Labiau naturaliai, mažiau dirbtinumo - Ne vienas keleivis dėl šito suklupo. Įstrigo, įkalino vėjas, nepaleidžia - Kilti beprasmiška, stengtis per kvaila. Nejusdamas žemės einu per rugius Blakstienomis gerdamas saulės lašus... Aplenkdamas toly nugrimzdusį kaimą, Aš dar ant žemės, o mintys išeina. Anapus tvoros, kur paminklai alsuoja Kerpėm apaugę, gyvuosius vilioja, Girdisi šventas skambėjimas varpo. Aidi nostalgiškai, visko užteko... Traukiu į vakarus amžino atilsio - Tryliktas mėnuo laimę nusavino. Tik geliantį skausmą suleido į širdį... Sveikas, gyvenime, einantis mirti.

Ir vėl nauja diena kaip daugelis kitų. Pašto dėžutėj reklamą randu. Picų kuponai, jechova ar "špaklius"- Milijono tiražas ir sunkmečio pančius... Skrodžia per pusę ironiškas juokas- Bapkių nėra, bet nesąmonės klojasi Kelią į dėžę su makulatūra: Firmoj, pašte ir į manąjį butą. Tokia procedūra - diržai suveržti, O lakmusas plaukia, stabdyt negali. Viena gerai - šiluma garantuota Žiemai aplankius kvadratinį plotą. Kai popieriaus kiekis įgaus deficitą, Kapšas metalo matys 1 litą, Ieškosiu to vieno vienintelio kūno- Daugelio trokštamo animos turto. Durys atvertos, ateik į svečius... Raktą pasuk - atrakinsi jausmus. Drąsiai užeiki, vienatvė nekanda- Draugiškai tiesia sušalusią ranką.

Ar pameni tą vasarą akacijų alėjoj, Kai po medžiais pasislėpę vienas kitą glamonėjom? Bėgome nuogi per lietų, basomis per balą... Niekas nerūpėjo. Svarbu, kad mudviem būtų gera. Ar pameni saulėlydžius rugsėjį palydėtus, Kartu ant jūros kranto, ir vakarus žvaigždėtus? Ar pamenį bangų ošimą, meilės pilną tylą, Mėnulį besišypsantį ir paukščių taką ilgą? Pried: Skęsta žvakėse tamsa. Mes ir vėl aistrų fone. Trapių akimirkų glėby Gera būti su tavim. Sudegti noriu tavyje- Tyriausios meilės liepsnoje. Paskęsti jūroje jausmų... Tik tu ir aš, tik aš ir tu. O žiemą, kai snaigės sidabrinės šoka tango, Ar pameni momentą, kai ranka virpėjo rankoj? Senamiesčio stogais bėgom ryto pasitikti... Dviese bandėm saulę iš padangių žemėn nukabinti. Kiek kartų pavasaris man beldėsi į širdį Tuščias ir beprasmis, norėjosi išnykti Grožyje gamtos, kol tu neatėjai Į mano vienišą pasaulį, aš vėl gimiau naujai. Pried: (2x) Skęsta žvakėse tamsa. Mes ir vėl aistrų fone. Trapių akimirkų glėby Gera būti su tavim. Sudegti

Mirtinas grožis tavyje pakerėjo, Tobulos linijos į nuodėmę veda. Kas kartą ant kelių lyg pakirstas vėjo, Medis nulūžta, klumpu, bet man gera. Aš nejaučiu gėdos ant kelių klūpėdamas. Jaučiuosi lyg būčiau devintam danguje... Angelas puolęs prieš savo dievaitę, Nusidėjęs dėl progos pažvelgti į ją. Rojaus sode, kur žalčiai pavojingi Uždraustą vaisių kvailai reklamuoja, Manosios mintys pasiklydusios vaikšto - Realybėje tu užkariauji vaizduotę. Atrodai viliojančiai, bet aš negaliu Mylėti tavęs, nebent apkabinti. Silpnybei akimirkos atrasiu jėgų - Tik savo vienintelei išnuomoju širdį.

Mano kūrybos sezonas jau baigėsi. Sunkūs atodūsiai dūžta į stiklą... Kreivas žodynas ir juodrašty taškas- Mūza išalkusi sieloj prabyla. Daugiau nei mažai, mažiau nei daugiausia Porcija veiksmo kas kartą kitokia. Aš nematuoju, nebesveriu žodžių - Pasiimu visą akimirkos dozę. Ir gaunu narkozę, tam tikrą palaimą, Plunksnai pavaldžią, simbolių menui... Raidė po raidės suformuojamas tekstas. Ačiū už prieglobstį popieriaus lapui. Sakiau, negirdėjot? Sezonas jau baigėsi. Viskas kitaip negu buvo anksčiau- Dingo akimirkos veriančios mąstymą... Dingo, liepsnojau, staiga užgesau. Priesaikos niekam nemėgau sakyti, Todėl patylėsiu, nesmerkite, žmonės. Sugrįšiu ar ne atsakys tik likimas- Lyrinis "aš" nepažįsta tikrovės.

Skara lininė ant ratelio... Kuodelis vilnų nesuverptas... Ir obelys taip skaudžiai žydi... Rauda. Sūnus ištremtas. Gyvuliniu vagonu geležinkelio bėgiais, Su nosine balta tarp pirštų, Vėjo bučiuojamas į kruviną veidą Ir nuogas atodūsis: "Mirštu...". Plazda viltis danguje nerami. Gyvybė gęsta gyvulių vagone. Širdis neritmingai krūtinėje virpa: "Aklam traukiny ar šaltam barake?" Sutinusios akys, bala eritrocitų, Šimtai kilometrų, sužvėrėję kareiviai... Tik šautuvų buožėmis alkis nurimsta... "Kurgi jūs esate, sielų pirkėjai?" "Greičiau pasiimkite manąją sielą, Neleiskite degti kančioj ir skausme. Žinau, kad sunku bus palikt šį pasaulį, Ilgėsis tos obelys ir mano mama..." Bet aš dar sugrįšiu į gimtąjį kraštą Vėjo nešiojama kelkraščio dulke. Atverkit vartus - į svečius atkeliausiu Ir jei teberasiu, paguosiu motulę."

Dviratis - pati geriausia transporto priemonė, kadangi, visų pirma, dviratis neteršia oro. Antras požymis-padeda žmogui sveikiau gyventi t.y. suteikia žmogui galimybę numesti nereikalingų kilogramų ir atrodyti gražiai bei nesenstančiai. Ir trečias dalykas, kodėl dviratis pati geriausia transporto priemonė, žmogui vairuojančiam šią dviratę transporto priemonę niekada nereiks užsukti į degalinę įsipilti degalų tam, kad dviratukas galėtų važiuoti. Judėjimui prireiks tik paties vairuotojo jėgų. Išvada būtų tokia: dviratis, tai pasaulis kitu kampu. Jei dviratį turėsi, vargo neregėsi. * Esė iš asmeninių 9 klasės užrašų...

Visas mūsų gyvenimas - vienas ilgą laiką trunkantis, neturintis reklamos ir jokios televizijos netransliuojamas žaidimas-loterija. Norime mes to ar ne, mes privalome jį žaisti nuo tos akimirkos, kai ateiname į šį pasaulį. Jeigu atidžiai kontroliuosime žaidimo eigą, tada mes drąsiai galime teigti, jog esame nugalėtojai, bet jeigu mes visą žaidimą stebėsime tik pro pirštus, o blogiausiu atveju, visiškai į tai nekreipsime dėmesio, pergalės skonis taip ir liks nepajaustas. Nugalėtojai triumfiuos, nes jiems atiteks geriausias prizas - dangaus karalystė, o kas laukia pralaimėtojų? Geriau būtų to nežinoti, tačiau tenka pripažinti, jog tai - kelionė amžiams į raudonųjų demonų teritoriją, ten, kur žodis "laimė" tampa visiškai svetimu ir tuščiu. Šiuo kūriniu siekiama atverti akis tiems, kam galvoje ir kišenėse švilpia vėjai ir nors minutei priversti susimąstyti dėl savo poelgių. Kuo daugiau bus susimąsčiusių ir pasiryžusių atlikti išvadas bei priimti tinkamus sprendimus, tuo bus

Tai- naujausias mano gaminys pagardintas japoniškos aplinkos ir kariškų detalių prieskoniais. Skanaus visiems! : ) --------------------------------------------------------------------- Už ligoninės lango siūbuoja sakura... Ekspedicija mūsų pasibaigė čia. Guliu ant lovos krašto su peršauta koja, Pro duris atkeliauja mano kava.... Puodelyje, tirščiais juodais "tiuniguotame", Ir tu šypsodamasi: "Šelmi, ilsėkis..." Karšta ir skauda, bet tu, mano nuomone, Vaistas geriausias, nuostabiausias pavėsis. Puodelis jau tuščias, rankose popierius... Pirštai sustingę kažką bando kurti. Po akimirkos ima ir ten, kur ventiliatorius, Paukščiai nebylūs pakyla į pražūtį. Pakyla ir skrenda iš mano delnų Baltos origami gervės. Skrenda aukštai, ligi pat lubų- Įdėjau į popierių meilės... Skrenda, paglosto lubas išdidžiai, O nutūpdamos - griūvančią sieną Šalia mano lovos - geltoni spinduliai. Šalia - pamatau naują dieną. Tekančios saulės ugniniam fone, Šalyje, po svetimu stogu... Su peršauta

Pati naujausia mano kūrybos daina apie meilę įtakojančią žmogų kurti stebuklus, įgyvendinti tai, kas lig šiol jam atrodė neįmanoma. Čia nerasime skausmo, ašarų ar liūdesio scenų. Šiame kūrinyje vyrauja tik teigiami, šilti ir beprotiški jausmai įpinti į laiko spiralę- metų laikus ir malonių prisiminimų verpetą. Mano nuomone, ši daina puikiai tinka ramiems vasaros vakarams. O Jūs taip nemanote? Dydis: 7.56 mb. Kokybė: mp3, 320 kbps Trukmė: 03:18 min.

Milijonai klaidų rašiniuose įstrigo... Sonetuose liko rymoti žmogus... Gyvenimas tęsiasi, reikia suklupti Ir vėl atsitiesti pamiršus vargus. Iš knygose gulinčių posmų į dabartį, Iš kautuojančų žodžių link savo sėkmės... Ji tavo delne, mokėk ją pajausti- Šiluma deformuojasi tiek, kiek reikės. Ašarų liaukose ašarų stygius? Puiku, nenorėk, kad upeliai tekėtų. Ateis liūdesys ir išeis nelaimingas Tik išmok apsiginti nuo priešų. Gyvybiškai reikia nukrist ir pakilti, Išsilieti, nesaugoti pykčio širdy. Poezija tiems, kas nori prabilti... Kūryba lyg maistas, kurį suvalgyt gali. Taip įgausi jėgos, atsiplėši nuo žemės, Paprastai, netikėtai į dangų pakilsi. Kai kelią gyvenimo duobės paslėps, Aš tikiu-ten, aukštai, tu atgimsi.

Sveiki, mielieji. :) Netruko dar prabėgti mėnuo nuo "Kas tu esi?" atsiradimo, o jau šiandien pristatau Jums dar vieną, naujausią savo kūrinį. Prisipažinsiu, skiriu šį kūrinį savo antrajai pusei, tam žmogui, kuris mane pastatė ant kojų ir įteikė antrąjį kvėpavimą. Bet kas sakė, kad šio kūrinio negali skaityti ir kiti, šio tinklaraščio lankytojai? :) Tikiuosi, jog tai, kas čia(eilėraštyje) yra parašyta Jus sudomins ir taip maloniai nuteiks laukti kitų mano kūrinių pasirodymų. Taigi, Meilės, Laimės ir kuo didžiausios Sėkmės kiekvienam iš Jūsų! :) (p.s. Gerų emocijų skaitantiems!) Įpinsiu tau į plaukus voratinklio giją, Ramunės žiedą subrandintą baltai... Margaspalvio drugelio sparnais atplasnosiu Ir nutūpsiu ant tavo širdies nelauktai. Prisiglausiu arčiau labiau nei arti, Apkabinsiu ir saugosiu tol, kol nubusi, O kai vos tik pramerksi svajingas akis, Aš pavirsiu tau angelu, kurio nepajusi. Jis tupės ant peties, bet jo nematysi, Saugos tave kol naktis pasivogs. D

Kas tu esi, geltonplauke gražuole? Ar angelas tyras ar blogio sėklelė? Gėlas vanduo atgaivinantis sielą Ar kūną subadantis gležnas daigelis? Kristalais nukarstytos, menkavertės žolės- Epitetais glostomu skausmo vardu- Žalios dilgėlės, patvorių emigrantės. Pasakyk, kas esi, ar mylėti galiu? Ar galiu tavo šypsenoj rasti švelnumo, Sudeginti laiką liepsnelėj akių, O praeitį juodą nuspalvinti laime Atrasti kažką, ko širdyje neturiu. Kas tu esi? dar kartelį paklausiu Laikydamas rankose nuotrauką tavo. Žinau, jog atsakymo galbūt nesulauksiu Juk nuotrauka tyli, auros nemato.

Sveiki visi, mieli skaitytojai! :) Po ganėtinai ilgos pertraukos(3 mėn.), išsigydęs daugmaž visas širdies žaizdas, sugrįžtu į kūrybinį kelią ir pristatau Jums patį naujausią, kiek ironišką, nutrūktgalvišką kūrinį - "Gvantanamo kanapės". Viliuosi, jog savo širdyse rasite vietos šiam eilėraščiui. Taigi, linksmo reginio mintims ir akims. :) Gvantanamo plantacijos pilnos kanapių - Narkomanija plinta žaibo greičiu. Net ir mūsų visai Lietuvėlei užtektų Paskrajoti ant kaifo didžiųjų sparnų! Hašišos nėra ir aguonos nežydi... Ekstazi tablečių niekur negausi. Tik kanapių plantacijos pašeria širdį, Tik kanapių dėka smagiai išdykausi... Nepamirškim džiovintos, sukapotos žolės! Ji "veža" fantastiškai, bet ir jos čia nėra... Tik retas emigrantas jos kišenėj turės, O kainos juk kosminės ir ateina "chana"... Kaseką susukę ir "supešę" iš lėto Išeisim iš sapno narkotikų pilno. Nereikia Escape - saulė kelia iš miego, Nes kitaip nesuprasiu, kas man nutiko. P.S. I

Iš paukščio skrydžio - dalelė vienybės, Iš arimų juodųjų - artojo daina. Linguoja berželis, vėjo blaškomas rymo Ir prabyla sakydamas: "Čia - Lietuva". Čia mūsų namai, mūsų ašaros, juokas... Čia tėviškės kloniai auksinės spalvos... Čia ryto rasa plauna mudviejų kojas Suteikdama atgaivą kasdieniuos darbuos. Čia broliai ir seserys laisvę brangina, Širdis saugo širdį diena iš dienos, Saugo, kad priešo ranka nepaliestų Kovoja, kovoja vardan Lietuvos. Laiko tėkmėj gimsta garsūs poetai Naktimis lanko mūzos jų sielas, mintis Gimsta šedevrai, garsėja poetai Šlovė ilgalaikė, net jei užkluptų mirtis. Ruginė duona ir šiltas pienas - Maistas kūnui kamuojamam alkio. Tikėjimas tvirtas ir Dievo artumas - Tai dvasinis penas sielai nuo bado. Nuo bado minčių, reikalingų mastyti Tai, ką mes darome ar vis dar ketiname Stiprybės, jėgos nežabotos šaltinis, Kuriuo gyvenimo kelio dulkes nuplauname. Branginkim ir saugokim tai, kas laimėta, Tai, kas atsinešta iš amžių versmės Mylėkime šalį, jos kalbą i

Mes tokie vieniši, nereikalingi daiktai... Tarsi atliekos, vertos vien tik šiukšliadėžės. Plačiai užmerktos akys byloja-sunkūs laikai. Metai vieneri lyg vienas juodas penktadienis. Likimo parblokšti, be jausmų ugnelės Ar nachališkų vilionių paveiktos personos Sudegintos viltys, pavogtas tikėjimas, O leidžiamos paros tokios neįdomios... Mes tokie nemylimi... Pasaulio akivaizdoj, Mikro ar makro mūsų skaičius bereikšmis. Visvien nieko naujo rytojus mums nežada, Jei šiandien laimingieji mūsų neįvertins. Mes pasiekėm dugną, giliau nėra kur kristi. Tyliai žingsnis po žingsnio mėtome pėdas. Paskendę underground'e pilki šešėliai... Tau, kvaila šalie, apie mus primins tik vėjas. Vienuolio abitu pasipuošus giltinė Pasibels į mūsų kūnus dalgio ašmenimis... Tik prabėgus tam tikram periodui laiko Tavo vaikai mūsų kaulus surinks... Civilizacijoj ledo, ten kur dar vaikštome, Kaip inkliuzijas gintare jūra dovanoja, Vėjas dovanos deguonies jūsų protui, Kai mus rasite mirusius, prasidės nauja istori

Prarastoji imperija Atlantidos vardu Mano sapnuose iš nauo atgyja. Paskutinę naktį metų senų Atgyja, tarsi vandens lelija. Gėlė, nuolatinė gyventoja ežero, Savo žiedo struktūra ir kvapo galia Pakerėti įstengianti atsparųjį švelnumui... Gėlė, kurios grožiui ribų nėra. Žydi Atlantida tarp aukščiausių ledynų. Vienos nakties miražas pagaliau prisikėlė. Ateinu pas tave, prarastoji imperija. Ateinu pas tave, su viltim rasti meilę. Arčiau tavęs niekada nebuvau, Neįkėliau kojos į tavo tvirtovę. Dar niekada manęs taip neveikė trauka, Nežavėjo tavo paslaptys, mistika, senovė. Nors vieną naktį, tą tamsų laikotarpį, Sapnų karalystėj su vizijom bendrauti... Aš noriu, nors tą vienintelį kartą, Likimo išrinktosios savam glėby sulaukti.

Jūroje akordų šią naktį vėl paskęsiu. Negelbėkit manęs- aš noriu ten likti: Nugrimzti į harmonija alsuojančią bangą, Prigerti ramybės skaidrios ir išnykti. Bent porai minučių akordų jūroje Pamiršti realybę garsų apsupty, Užsimerkti, įkvėpti lengvai decibelų... Pasinerkim drauge, aš tikiu - tu gali. Išlaisvink mintis, nereikia niekur skubėti. Švelniai, iš lėto sumažink savo bėgį. Užsimerk, duok man ranką, jeigu tau nedrąsu- Skrisim dviese prie jūros akordų lengvų.