prieblanda.blogspot.com

* Tai būtų galima priskirti prie eksperimentinių kūrinių serijos. Kaip ir "Pakeliui į šviesą", "7 megabaitai" buvo kuriamas repo ritmu. Mp3 formatu tau meilę dovanoju. Sms neskaitai- perdaug ten tų svajonių. Ketureiliai, aštuoneiliai tave iš proto varo, O tu nori likti savo vietoje šalta grimasa veido. 7 megabaitai, studijinė kokybė... Įrašas toks šiltas, taškosi teisybė. Banalybė išgaravo, liko nuoširdumas Ir ašarotos akys bei jausmų tikrumas. Skiriu tau šią dainą, gabalą repo, Išsakyti jau vien tam, ko širdis mana neteko. Kai tu išėjai, tą pavasario rytą, Turėjo kilti saulė, bet ji liko surakinta... Žvarbių nakties grandinių, mėnulio upių sidabrinių Tekančių tamsos pasauly mastu kilometriniu... O tąkart eterio laukais nuvilnijo mano repas Ir taip per parą gal koks 10 kartų-regionas "apsinešęs" Bet tai tik demo versija, pradžia pradėto darbo Gyvenimas diktuoja tekstą, akys jį pamato, O rankos su rašalo pagalba braižo strofą... Laiko spiralėje jaučiu ir tv

Priedainis: Kiekvienas iš mūsų nueis savo kelią Vieni kils į dangų, kiti kris į pragarą Kas moka mylėti-to bus viršus Kas meilės nepažįsta po velėna supūs. Atdiduok duonos kąsnį, jei tau jo nereikia Nemesk jo ant žemės, pavalgydink nors kokį vaiką Nejaugi negirdi ką kalba radijas, tv, spauda... Skurdas šiam pasauly gyvas. Reikia keist kažką. Atsigręžk, atsimerk, nevaidink, kad esi aklas Prieš visa tai kas šiuo metu šitam pasauly dedas. Nesakyk, kad tau vienodai, nerodyk vidurinio piršto. Įsikalk! Gimsta vienetai, o dešimtys miršta. Atmink, jog tu esi ne vienas Su tavimi ir manimi-didis ponas Dievas Nejuokink svieto, sakydamas, kad trūksta žado Nejuokink protingųjų ir jau mirusių iš bado. Nedrįsk pakelti rankos, prieš tą kuris tau nieko blogo nepadarė Apsvaigęs nuo bandos jausmo, sakai jog "prisiprašė" Toleruok kitą rasę, nes viskas gali grįžti bumerangu Naudokis savo šansu, kol nieks nepakvietė į dangų. Priedainis: Kiekvienas iš mūsų nueis savo kelią Vieni kils į dangų, kiti

Virš miegančio miesto skrenda angelai... Virš miegančio miesto tvyroja rūkas. Čia žmones užmigdė kasdieniai skausmai: Patyčių lavinos bei abejingumas... Rytas ar vakaras, diena ar naktis Padėtis lieka kritiška metai iš metų Bet aš tikiu ir žinau, jog viltis Žus paskutinė, jei meilė sudegtų. Bet mano krūtinėje meilės laužai Dega, negęsta, skleidžia šilumą, gėrį... Virš miegančio miesto balti angelai Nusileidžia ant žemės atvirai pakalbėti. Kai(nors) aš... Pried: Iš skausmo verkiu, Bet niekas niekas nemato Kol meilė tyra Šaltos širdies neatrado. Naktis- mano draugė, O diena- tarsi priešas- Šviesoje tyko blogis, Tamsoje-saugo Dievas. Jie prašė manęs, kad atverčiau akis Žmogui apakintam pykčio, pagiežos... Kitaip virš miesto niekados nenušvis Saulė, nepradings laimę griaunančios bėdos. Jie prašė manęs, pabelsti į širdį Kiekvieno iš mūsų ir atverti duris Įsileisti meilės ir jėgų, kad pakilti Ir paukščio sparnu apskriet likimo kliutis. Pried: (2x) Iš skausmo verkiu, Bet niekas niekas nemato

Mano mūza "pakratė kojas"... Mano mūza išėjo netikėtai... Vakar linksmai dar gurkšnojome vyną- Šiandien pasirodė, jog to nereikėjo. Paprasta aritmetika: du minus vienas Ir kūrybinės galios savyje neturiu. Tik lieka žiūrėti į nubalintas sienas Pilnaties nekaltos vidurnakčio metu. Mano mūza man ištarė sudie Tik gaila, kad šito taip ir negirdėjau. Ir ką man daryti? Patark man, širdie, Netekau ką labiausiai mylėjau. Liko nebaigtas rašyti romanas, Porą sakinių dar gerai neapgalvotų. Negaliu susikaupti, nepadeda vynas Tik noriu, kad laikas sustotų.

Supasi varnos ant elektros laidų, Įtampa aukšta jų plunksnas kedena... Blusos žudikės neatleidžia klaidų- Išgyventa akimirka- vienas žingsnis į negalią. Išsigelbėjo gražuolės juodasparnės nuo gripo. Paslaptingos bacilos jų tąkart nepalietė, Bet pyst kibirkštėlė mažytė į plunksnas Ir srovė afigena jas nutrenkė. Kudulai kudulai porą saltų ore Ir breikas ant žemės atliktas fantastiškai. Čia gyveno varnos, o čia jau nėra. Štai taip viskas baigėsi-greitai ir dramatiškai. Neliko varnų, kabeliai vėl blizga, Emigruojančių paukščių danguje nesimato. Už jų egzistenciją atiduočiau viską, Už jų balsą nuostabų be galo.

Kaulėtoji krizės ranka Liečia alkaną gatvės gražuolį. Skurdo tvirtovėj auka- Suėdė valdžia mano brolį. Neteisingi ėjimai ir jokių back again, Skuboti sprendimai ir kruvinos ašaros... Taip, išgyventi šioj šaly gan sunku. Pesimistišką nuotaiką nužudys vien tik pasakos. Šalyje blogas oras, purvina atmosfera, Aukštuomenės galvos sau leidžia viską. Broliai ir seserys, išlikime stiprūs Tunelio gale šviesa vis dar tviska.

Tai daina apie vaikiną, merginą ir jų atvirus jausmus vienas kitam. Apie gražią draugystę, kuri baigiasi netikėtu išsiskyrimu-mirtimi... Apie ilgesį, skausmą ir kažkokį, lyg mažytį bandymą samprotauti, kodėl visa tai vyksta... Tiesiog imkite ir išklausykite. :) Trukmė: 04:59 min. Dydis: 6,86 mb Atsisiųsti

Pažiūrėjau koncertą per TV, pasiklausiau vėjo serenadų, išgėriau karštos kavos ir pasiėmęs tušinuką bei sąsiuvinį pradėjau "taškytis". Neįtikėtina-eilės liejasi savaime. Raidės po raidės, žodis po žodžio ir jau yra 2 posmai. Vėliau 3, 5 ir taip toliau kol mintys išsenka ties 30-ąja strofa. "Užteks!"-, pasakiau sau ir tėškiau tušinuką į stalčių. Tegul pasiilsi. Kas žino, gal greitai jam vėl teks kibti į darbą. Manau, kad šis kūrinys puikiai pritaptų ir kaip dainos tekstas. Gal ir nėra jis toks itin aukštos klasės, bet surepuoti visa tai išeitų kuo puikiausiai. Stengiausi jį kurti hip-hop'o stiliumi. Jei kas norėtų, mielai suteikčiau galimybę šį kūrinį aprengti muzikiniu apvalkalu. Tai va, o kol kas yra kaip yra ir šias eiles palieku tavo, mielas skaitytojau, akims ir mintims. :) Skendau alkoholyje, bandžiau nusižudyti... Gyvenimas taip greitai bėgo - nebandžiau jo sulaikyti. Kas dieną savo laiptinėj, prie savo buto durų, Įsirėmęs į sieną taikiausi su skurdu. Nema

Kūrinys, kuris buvo skirtas visiems poilsio ištroškusiems darbingiesiems lietuviams artėjančios vasaros proga. Trukmė: 02:54 min. Dydis: 3,98 mb Atsisiųsti

Tai daina, kuri buvo ir yra skirta 5 Raseinių rajono mergaitėms: Rimai, Ritai, Kornelijai, Kamilei bei Birutei. Nuo pat pirmojo pasirodymo, šis kūrinys tapo gan populiariu "gabalu". Trukmė: 02:13 min . Dydis: 3,04 mb Atsisiųsti

Neliko scenoje orkestro. Seniai joje nurimo aistros. Išėjo mylimas maestro Ir aplankė galvą mintys keistos. Nutilo muzika skambėjus, Kuri žavėjo taip visus, Nustojo verkti senas smuikas- Nedovanos jau publikai garsus... Šventa tyla užlipo į sceną. Pritemus šviesoms atėjo ir agonija Nuščiuvo visi-maestro "išėjo" Amžiams paliko nesugrotą simfoniją. Mažoj kertelėje širdies Prisiminimas rado savo vietą Po šios skausmingos netekties... Kiekvieno širdy gyvena talento siela.

Rytoj sukaks lygiai 5 mėnesiai kai nebendrauju su viena drauge. Susipykome. Ji prašė, kad aš ją pamirščiau ir niekada jai nerašyčiau jokių sms žinučių. Bandžiau ieškoti būdų kaip su ja susisiekti, jai viską paaiškinti, bet viskas nuėjo veltui. Šis eilėraštis tik dar vienas liūdesio persisunkęs žodžių gabalas atspindintis liūdesį, kuris atėjo nutrūkus mudviejų draugystei. Rugpjūčio mėnesienos apšviestam balkone Gurkšnodamas kavą kreipiuos į tave Lieju žodžius rašydamas šį laišką, Kuris mano nuotaiką šiai dienai išreiškia. Praėjo pusė metų tylos. Nieko apie tave nežinau, tai kreipiuos Tikiuosi išgirsi ir suprasi mane, Kad tas eilėraštis nebuvo klaida. Per daug atvirai mintis audė mintį. Aš tik norėjau tau kai ką pasakyti, Jog meilei pabeldus į tavo mažą širdelę Nepamirštumei draugų, kurie džiaugsmą tau kelia. Bet nesupratai ką tau parašiau Įsižeidei ir aš tavo priešu tapau Ištrynei iš atminties viską kas buvo Susiję su manim ir draugystė nutrūko. Kaip siūlas paliestas žvakės liepsnos D

Nežinau ar tai, kas čia parašyta galima vadinti eilėraščiu. Tai turbūt daugiau vasariškos, spontaniškos mintys. Na, bet vienaip ar kitaip, tikiuosi bus tokių skaitytojų, kuriems visa tai patiks. Iš pirmo žvilgsnio tave pamilau Sutikęs gatvėj pabučiuoti norėjau, Bet tavo lūpų saldžių negavau - Per daug viso šito tikėjaus. Tolimesnė meilė buvo paprasta Pora pasimatymų ir štai jau visko pradžia. Vakare susitinkame, o ryte-viso gero Lova sujaukta ir raštelis ant stalo. O jame trys žodžiai: "Aš myliu tave" Ir lūpdažio dėmės bučinio forma Akys apšalusios, plyšta galva... Įsimylėjo mane, nors maniau, kad nemoka. Nuo labo ryto geriu Cappuccino. O kodėl būtent ją, velniai tai žino. Kaifuoju nuo nuo visko, kas pasąmonę veikia Greitai ir teigiamai, ir taip jau savaitę. Netyla telefonas, žinutės vis plaukia - Jausmai kaip šunys per visą parą kaukia. Kas vakarą dainuoju serenadą prie jos lango, Mėnulio šviesoje skiriu šiai damai tango.

Kas skaniai taip kvepia, dantukus vilioja? Taip, tai čeburėkai tave hipnotizuoja. Kepta tešla, mėsos truputis, prieskonių žiupsnelis... Paskrudintas dar mikrobangėj ir riebalų lašelis. Vieną suvartojęs panorėsi kito- Skanesnio ir kur kas didesnio bei kaloringesnio Būsi didis narkomanas jau vieną suvartojęs, Po to eis antras trečias... Juos "kimši" nesustojęs. Dieną, naktį čeburėkai tau visur vaidensis: Čeburėkų krautuvėlės, storos pardavėjos... Visus pinigus išleisi tam, kad jų tik gautum- Čeburėkų didelių iš riebaluotų rankų.

Vieną 2008-ųjų vasaros naktį gimusios mintys. ;) Jau išsiskyrė mūsų keliai. Iš meilės uosto jau plaukia laivai. Saulė leidžiasi ir vakaras artėja... Paskutinį kartą mūsų akys susilieja. Paskutinį kartą mes matom vienas kitą. Paskutinį kartą pasakykim tai, kas nesakyta, Kas gulėjo ant šrides ir ašarą spaudė, Būtent šio momento visą gyvenimą laukė. Ir nors valandėlei kartu patylėkim, Rankom šiltom vienas kitą apglėbkim, Prisiminkim, kas gero drauge mums nutiko Paskutinį kartą, nes jau nebus tokio kito.

"Kai matau tave šalia" Vėl rytas, vėl nauja diena Aš toks laimingas, kai matau tave šalia Besišypsančią, miegančią dar sapnų karalystėje Rožinių iliuzijų pintoje platybėje Miegok, mano meile, valdove jausmų Miegok, neatmerki dar savo akių Kokia tu graži kai miegi ir alsuoji Tavim atsistebėti širdis mano nori. Tavo lūpos atrakina tylos vartus, Pasaulio, kuriame kiekvienas žodis nustabus O tavo žavios akys, tarsi sielos veidrodis Kaip jūroj švyturys-didelis ir kelrodis. Žvaigždės plaukuose ar saulės spinduliai Tinka tau labai ir tu atrodai nuostabiai Žvilganti oda- saldi lyg karamelė Visa tai manoj širdy meilę tau sukėlė Pried: Stand by me Tu man esi viena širdy Tu graži ir tyra Lyg pirmos ašaros dangaus pavasarinej žolėje Jei saulę pasiekčiau, ją tau dovanočiau, Žvaigždes surinkčiau-su meile atiduočiau Rytas, vakaras, naktis ar diena Žiema ar vasara aš myliu tave Skiriu šiuos žodžius tau mano, mergaite, Mažoji princese, gražuole, karalaite... Nors aš gal pabaisa, bet širdį tur

"Mergaitėms 2009" Ir viens, ir du, ir trys, keturi, Penki, šeši, dainuojame visi Jauni, seni, maži... Kas tik gali, kas tik moka, Kas netingi... Visi šoka. Mačiau už kampo Rimą Gerai ji pešė Primą Korniuška to norėjo, Bet Rima fuck'ą dėjo. Kur buvus, kur nebuvus Pribėgo sesė Rita. Prieš tai jinai paklojo Metus taupytą litą. Ant pakio cigarėtų, Ji vėl juos leist galėtų, Jeigu sesutė Rima Sveikatos dar turėtų... Chana bus greit Rimutei Mergikei tai mažutei Korniuška greit gaus komą Baigs dainą šią įdomią. Pried: Oi Rima, Rima, Rima Nerauk su Korne Primą Nelaidyk bapkių Rita Ant dūmo bent po litą Kamile, saugok šunį, Tą kiemsargių čiulpiką, Kai Bira savo tačkoj Nuoga per kaimą mina. Kamilės ciūcka Zulis Karočia toks gerulis Iškrypęs nuo gimimo Dar mažą pi*t mokino... O Birutė didžiakrūtė Kelių plaštakė blemba Mamos bulkinę gavus Pro mano trobą skrenda. Štai tokios mūsų mergos Raseinių krašto terbos Gyvena trali vali Kas dieną rengia balių Tik su bernais flirtuoja Akis sprog

Štai ką pavyko rasti pasirausius po savo rašliavą gamintą 9 klasėj. Gerai nežinau, bet turbūt šis kūrinys yra pats pirmasis kiek rimtesnis mano prisilietimas prie eilėraščių kūrimo. Tai buvo laikas, kada net negalvojau, jog ateityje griebsiuos šio amato. Nuo pat gimimo iki mirties Mes esam skirtingi ir esam panašūs Kažkuo mes išsiskiriam. Gal dėl savo širdies? Vis dar sugebam gėrį parodyti? Gal vieninteliai mylime artimą žmogų? Gal vieninteliai šilumą, meilę jam rodom? Gal dėl to, kad pasaulį mes matom spalvotai, O kitiems vis dėl to jis atrodo miglotai? Nors esam skirtingi ir esam panašūs, Visai kaip sapnai-siaubingi ir gražūs, Beprotiškai laimingi, surūgę, neramūs Mes esame žmonės ir turim būt kokie esam. Pralaužkim ledus: nesantaikos, pykčio... Pabūkim geri ir švelnūs truputį Susimąstykim ką darom nors kartą gyvenime. Juk gyvenam tik kartą šitam margam pasaulyje.

Šiandien užsiminiau vienai draugei, kad iš jos nugyvento gyvenimo meilėj būtų galima parašyti ko ne visą dainą. Ji juokaudama skausmingai ištarė, kad visas jos gyvenimas, kaip viena didelė muilo opera. Čia liejasi meilės per kraštus, o čia - neištikimybė. Viena diena tau dovanoja nepakartojamus nuotykius, kitądien tenka iš sielvarto kramtyti "raminamuosius", kad trumpam pabėgtumei nuo gniuždančios realybės... Išvada: Gyvenimas yra spalvotas. Reikia mokėti jį gyventi. Šis eilėraštis skirtas kiekvienam iš mūsų tam, kad suvoktume, kokios mes esame trapios būtybės, kaip turime vieni kitus mylėti ir saugoti, o ne atsukti nugarą, kada musų draugus ar artimuosius aplanko negandos ar vienatvė. Vienatvės valanda, tabletės saujoj, Širdis sužeista ir litras kraujo, Krenta ant popieriaus posmų eilutės, Tirpsta, išnyksta valandos ir minutės... Tyla - tavo draugė, vienintelė guodėja Kitų draugų nėra šalia-tavęs jiems niekad nereikėjo Dabar tavo mintyse - greita savižudybė Nematai prasmė

Man trūksta tavęs, tavo lūpų artumo. Man reikia tavo meilės, šilumos, nuoširdumo... Kerinčio, iš proto vedančio žvilgsnio, Kūnui ir sielai atgaivos, kad atgimčiau. Pavargau nuo rutinos pjaunančios nervą. Atsibodo gyventi šitaip kas kartą. Aš esu Niekas be tavęs, tavo meilės... Be šio stipraus jausmo tau, nesilietų taip eilės. Naktimis neužmiegu-tyla maitinuosi. Apie tave galvoju. Nematau-kankinuosi. Tampu aš įkaitu emocijų pasaulio, Bet aš verčiau paklusiu tik meilei tavo. Nereikia man aukso, pinigų begalybės - Visada buvau sidabras, pripratau prie realybės. Tik vieno vienintelio iš gyvenimo noriu- Tik su tavim tikrą meilę pažinti svajoju. 2009-ųjų Kovo 31-osios pavakarę gimęs eilėraštis. ;)

Pats naujausias mano kūrinys, kuris nuskambėjo iš mano lūpų per šįmet vykusią Poezijos dieną! :) Tekstas buvo ruošiamas naujai mano dainai, tačiau taip išėjo, kad tai nuskambėjo kaip eilėraštis. Ar prisimeni, kai dar visai maži Bėgiojom pievose basi? Tikėjome meile iš pirmo žvilgsnio, Buvom neklaužados,negalėjom viens be kito... Nerūpestingi buvome, neklausėme tėvų, Tam,kad vienas kitą pamatyti bėgom iš namų... Negrįžtame laiku namo, kai pamokos jau baigiasi Būna dūkstame kartu iki tada, kol saulė leidžiasi... Bet bėga laikas,keičiasi žmonės. Keičiamės mes-mūsų siekiai, svajonės. Dabar mes paaugliai trokštantys iššūkiu Dar šiektiek vėjavaikai su nerūpestingumo likučiu. Tie metai praskrieję pakeitė viską, Nusinešė ir jausmą meilės pirmos. Dabar mes tik esame paprasti draugai Ir rodos nieko neliko iš tos meilės tvirtos. Atradome savo antrąsias puses, Joms atiduodame savo ašaras sūrias, Gaivinantį juoką, širdį glostančią šypseną, Prasmin

Ištirpo žvakės ir jų vaškas sušalo, Nuo šalto oro mano langas pabalo. Užliejo pasaulį liūdesio banga- Nutrūko draugystė su paskutine nata. Dainos, kuri buvo skirta vien tik tau, Kuri nutilo amžiams, nes tave praradau Akordai baigėsi skaudžia gaida, O tu man darsyk pakartojai: "Per vėlu jau,deja..." Ir ką aš po velnių tau blogo padariau? Per karčią tiesą į akis išsakiau? Ar per daug jausmingumo į šiuos žodžius sudėjau, Kad taip netikėtai tave prarasti turėjau. Gal laikui vis bėgant atrasim klaidas Padarytas dar vakar ir nekesim savęs Atgailaudami tarsi už nuodėmę sunkią Tik taip nupūsim nuo gyvenimo kelio šią dulkę.

Neturiu ko prarasti, leidžiu sau rizikuoti, Žaisti Va Bank ir save eksperimentuoti. Neturiu ko prarasti, nes jau nieko neliko Iš gero gyvenimo, kuris kažkam nepatiko. Spjaunu ant visko, kas žaisti man trukdo, Kas mane iki debilo laipsniškai smukdo Nebendrauju su žmonėm,kurie nešioja etiketę, Kaip akių dūmėjai, patys proto netekę. Negaliu pakęsti garbėtroškų personų. Nors, tiesa pasakius, iš dalies ir aš toks esu. Bet smerkiu cinizmą,dievinu nuoširdumą... Štai toks tas pasaulis mano žvilgsniu.

Aš neturiu tėvų. Mane globoja tetos. Kai noriu verkti, šalta, Mane sušildo rankos. Deja, ne tėvų: Nei tėčio,nei mamos- Vaikų namų, Kur daug šilumos. Tėvai mane paliko, Bet kodėl,nežinau. Todėl šiandien kaip beprotis Lemties atsakymų prašau. Kodėl ir kam, kuo nusidėjau? Kad ligi šios dienos regėjau Tėveliai... Jus abu-tik kartą Kai gimęs ištiesiau pasauliui ranką. Į šviesą dienos pasisemti jėgų, Kad laimingai eičiau gyvenimo keliu... Kad siekčiau tobulybės jūsų dėka, Apgaubta meile ir šiluma... Džiaugiuosi nors tiek, kad esu namuose Nemėtausi gatvėse, apleistuose kiemuose... Džiaugiuos ir tuo pačiu patylomis sau verkiu- Man širdelę skauda. Mama,tėti... Kur tu? *Skiriu savo nei kartą gyvenime nematytai sesutei...

Tąmet Valentinas buvo septintokas, 14metų jautrios širdies vaikinukas, įsimylėjęs jauną, gražią ir simpatišką mergaitę, savo bendraklasę Gabrielę. Galvą jis galėjo paaukoti, kad ji į jį atkreiptų dėmesį, tačiau diena po dienos viltis Valentinui blėso. Vieną dieną per anglų kalbos pamoką vaikinukui ir jo bendraklasiams teko rašyti kontrolinį darbą. Prieš pamoką mokytoja susodino mokinius po vieną į kiekvieną suolą. Valentinui atsirado dar vienas šansas, kad jo mylimas žmogus pagaliau pažvelgs į jį tomis meilės jausmo ir tyrumo kupinomis akimis. Pradžia vaikiui buvo gan sėkminga. Mokytoja Gabrielę pasodino į priešais esantį suolą. Sunkus kontrolinis darbas ir noras, kad jo svajonių mergaitė pažvelgtų į jį, paauglį, padarė ir visiškai užsisvajojusį ir nesusikaupusį darbui. Galop Valentinas pastebėjo, kad Gabrielei taip pat kažkas trukdo atlikti kontrolinį darbą. Netrukus mergaitė keletą kartų nedrąsiai žvilgtelėjo į savo bendraklasį. Valentinas netvėrė džiaugsmu, nors ir apsimetinėjo, kad

Tu mano diena ir mano naktis Tik tave pamačius man suvirpa širdis Tik tavo akys man atspindi šviesą Kai šiam gyvenime būna tamsu kaip niekad. Tik tavo ašaros ikvepia kurti eiles Apie pirmą ir vienintelę meilę Nes tos ašaros man tarsi viską pasako Kad nemoku gyvent be tavęs. Tik tavo meile manoji meilė gyva Tik tavo siela, jausmais gyvenu šia diena Tik tavoji šypsena paguodžia kai sunku Ką dar tau pasakyti? Labai tave myliu. *Šie posmai gimė vieną vėlyvą ir tamsų 2006-ųjų gruodžio vakarą. Jeigu neklystu, tai buvo gruodžio 27-oji,visai kelios dienos iki Naujųjų metų, kada dar LNK rodė paskutinį, 3-ąjį "Kelias į žvaigždes 3" finalinį koncertą. Aišku, galbūt kažkiek tai prisidėjo prie šio eilėraščio atsiradimo, bet didžiausią poveikį visam šiam kūriniui egzistuoti suteikė tokia populiari daina kaip Lemon Ice-Right Here Waiting.

Ateis naktis ir vėl ašara riedės Sūri,pilna skausmo-ant mano širdies Širdies,kurią sužeidei meile netikra Dabar žinau,kad taip moki tik tu viena. Tau mano jausmai,tarytum žaislai Tu jais žaidei svajonių pily Kad manęs tu nemyli tik dabar man pasakei Sukeldama skausmą manojoj širdy... Ir raudonos rožės,kurias tau dovanojau Ir visas gyvenimas, kurį dėl tavęs paaukojau Ir meilė, jausmai,kuriais taip tikėjau... Nuėjo veltui. Be reikalo tave mylėjau. Bet kas buvo pražuvo, laiko neatsuksi Nesugrįši į praetį ir jos nepakeisi Teliks prisiminimas apie tave dar ilgai Sužeista širdis,sujaukti jausmai. *Tiesiog,eilėraštis be pavadinimo.

Tą kartą lijo šiltas lietus, Gaivino mūs širdis,sielas,jausmus... Tirpdė ledus ir aukštas mūro sienas, Skyrusias mus ir mūsų meilę tyrą. Dabar viskas žuvo,jau nieko nebeliko Mums kliudžiusios kliūtys niekais pavirto Neliko sienų,užgožusių meilę, Neliko ir ledų sustingdžiusių laimę. Nuo šiol mes kartu,mums nieko netrūksta- Mes turim vienas kitą,švelnia meile supam... Po ilgų klajonių,mes vėlei kartu, Kaip pora viena kitos išsiilgusių širdžių. *Šie žodžiai gimė dar pernai per vieną lietuvių kalbos pamoką(savaitė prieš poezijos šventę). Buvo užduotis sukurti bent tris eilėraščius šiai šventei, taigi, teko truputį paplušėti. :)

Prabėgs daug metų, daug dienų Ir laikas atgalios negrįš. Senus draugus pakeis nauji, Tavo margoj ateity. Kai senus draugus pakeis nauji, Atmink ir tuos,kurių jau netenki. Atmink,jie tau nuoširdžiai meilę aukojo: Tave gerbė,mylėjo,gerumo nestokojo... Atmink,tu-mums brangus žmogus, Iš atminties sunku tave ištrinti. Nepakartojamas,lyg angelas švelnus Skleidi sparnus,ruošies po pasaulį skristi. *Šis eilėraštis buvo skirtas vienai mano buvusiai bendraklasei paskutinio skambučio proga.

*Tai humoristinis mano kūrybos eiėraštukas,kuris buvo skirtas mokykloje,birželio pradžioje,vykusiai poezijos šventei. Jis gimė netikėtai ir įvairioje apklinkoje. Vienas stulpelis-autobuse,kitas-klaidžiojant po miestą su telefonu rankoje,trečias-dar kitoje vietoje. Na o ar šis eilėraštis vertas vadintis eilėraščiu spręskite jūs. Eina Mikė takučiu, Su granatų krepšeliu, Koją kelia,pėdą mina, Mintys po minties vis kyla. Traukia Mikė pas Knysliuką. Tiesiai tiesiai per laukus. Oi sprogdins paršelio namą! Karas pasaulinis būs. Mat kadaise buvo Maša, Šių dviejų draugų pana, Ar ironiška ar keista, Bet meilė buvo jai tikra. Ir pakėlė Mikė vėją- Pasklido gandas-Maša jį palieka. Su Knysliuku slaptai vestuves jau planuoja Ir Mikei Pūkuotukui smegenis pudruoja. Dabar jau Mikė pas paršelį Ir po langais granatas meta, Bet tai jis daro nesėkmingai- Granatos nuneša jam ranką.

*Truputis erotikos,karštos vasaros,laisvės ir įspūdžių-taip apibūdinčiau pagrindinius aspektus naudojamus šiame eilėraštyje. Kai pamatau tave praeinančią gatve Širdis sustoja ir akys krypsta į tave. Rankoje ištirpsta karameliniai ledai Bet juos aš po truputį suvalgau lėtai. Mano akys lydi kiekvieną tavo žingsnį, Grakštų kūną ir viliojantį žvilgsnį. "Mmm... Saldainiukas."-,mintyse pagalvoju Nors imk ir suvalgyk. Labai tavęs noriu. Skoningai ir gundančiai šiandien atrodai- Ne taip kaip kiti grožio etalonai. Trauki kaip magnetas vyrą kiekvieną Nepaleisčiau tavęs nei naktį nei dieną. Miesto fone-fontanų purslai, Saulė kepina danguj aukštai Lauke +30 - beprotiškas karštis Netikėta mintis-reikia kartis. Nukreipiu dėmesį į tavo kojas- Vos ne tobulos formos ir mini sijonas Ir netikėta mintis iš karto pradingsta Net karštis nebaisus,tik seilės tįsta. Rudo įdegio oda ir mėlynos akys- Viskas būdinga kaip tropinei mergaitei. Mergaitei,kuri mane sužavėjo- Neapsakomu grožiu, plaukais keden

*Niekada to nebeandykite daryti namuose su savo augintiniais. O ypač tada,kai lauke toks negražus ir šaltas oras. ;) Sugalvokite padorią bausmę jums prasikaltusiam augintiniui. Eilėraštis-komiškas,su žiupsneliu juodojo humoro prieskonio. Silpnų nervų žmonėms patartina neskaityti. ;) Labas rytas,zuiki,mano! Su garuojančia kava Aš skubu prie tavo lovos "Biški" basas,"Biški" ne. Aš žinau-tu tingi keltis Po "kaldra" taip šilta gera, O už lango toks šaltukas, Ciūcius dantimis kalena. Šiandien rytą kūriau pečių: "Suvariau" glebuką medžių, Kiaulėms ėsti padariau Jei norėsi-liks ir tau. Pusryčiams-kepiau omletą Porą 'kiaušių" su Vegeta Čiut ant stalo neprivemiau Kai kažkokį š užėdžiau. O tas š-plaukai nuo Miciaus, To prakeikto juodo "kiciaus" Mat šokęs ant spintelės buvo Ir plaukų keptuvei kliuvo. Tad Miciukas jau uždurų: Atlieka bausmę,šąla,žiauru. Tik tu nepergyvenk,mieloji, Nudvės-parnešiu kitą. Sorry!

Kaip gaila vasaros naktų žvaigždėtų, Kai mėnuo švietė tamsoje. Ir buvo gera juo grožėtis Begulint pievoj žalioje. Kaip buvo gera užuosti kvapą Beprotiškai gražios laukų gėlės, Ragaut laukinių bičių medų, Bėgiot basam kur akys kvies. Kaip gaila-paukščiai mus palieka, Per vasarą sparnais išraižę dangų. Kaip gaila, nieko mums nelieka Tik žvelgt į rudenį pro langą. Ruduo į žemę vėl ateis Nepalikdamas vasaros turtų. Gamta ir žmogus pasikeis, Bet vasara grįš dar po metų.

Grįžulo ratai spalio danguj- Paslaptingi ženklai rudeninėj nakty. Pasiklydusios žvaigždės ten aukštai kažkur, Mėnulis skęsta nevilty. Gatvės nurimusios,prieblandos metas Tamsa užgožia mintis ir akis Automobilių griausmas ir žmonės.. Sumigo. Tyloj karaliauja naktis. Paukščių tako šviesa atkeliauja sapnai Pas tave į namus tau užmigus... Ir lygiai taip pat jie palieka tave Rytmečio aušrai nušvitus.

*Eilėraštis parašytas š.m birželio 28d 17:15min. Po šimts! Ir kaip jis pusę metų virtualiojo pasauliojo neišvydo?! Ar per mažai tau kartojau MYLIU?! Ar neparodžiau tau savo jausmų? Ir ką aš netaip padariau dėl tavęs, Kad tu kažkodėl nebemyli manęs? Pasakyk man, maldauju, kas buvo ne taip. Nepyk ir atleisk,už bloga neteisk. Pasakyk ir aš duosiu,ko tau taip ir trūko... Meldžiu tik nesakyk,kad mūsų meilė jau žuvo.

Deja, šie žodžiai "dvelkia" melu. Nesu įsimylėjęs ir juolab netikiu, kad mane kas myli. "Užplaukė" kartą, rugpjūčio 17-osios vakarą emociškai išsilieti. Čia jums pateikiu labiau padrikas mintis, o ne eilėraštį. Svajonės su tikrovės prieskoniu.. ką daugiau čia galiu ir pasakyti. Meile,aš buvau toks bejėgis Nežinojau kur dėtis,sielą draskė vienatė Meile,tu man suteikei laimės ir skausmo Padėjai pažinti save. Meile,tu mano gyvenimas Nepaliaujantis,tikras minčių ir sielos vaizdavimas Meile,tu sukūrei stebuklą- Man leidai mylėti,kiekvieną žmogų Taip kaip patį save.

Peilis rankoj išpuoštas krauju Širdis suvarstyta kulkos Niekas žodžio netars,nepravers jau burnos Niekas vardu jau nešauks. Giliai širdyje meilė tau jau išblėso. Viskas sudegė,liko šalti pelenai. Mintyse tik tavo siluetas dar gyvas, Bet ir jis,aš tikiu,negyvens amžinai. Sunaikinsiu aš viską,kas tave man mena, Sunaikinsiu,nužudysiu,skausminga nors bus Atsikratysiu bet kuo,net jei ir tu tai bebūsi. Šaltakraujiškai meilė pražus.

Plasdens lyg burė siela mano Klajoklio valkatos kūne Sustos širdis baimingai plakus Išvydus rytmečio aušroj tave.   Nepatirtų jausmų banga Skalaus seniai pamirštą meilės uostą Kai tu uždegsi manyje Lyg ugnį švyturio,tą meilę nežabotą.   Ir nepaliaujamai bėgęs laikas sustos Mano šaltos rankos įgaus šilumos Įgausiu antą kvėpavimą ir pamiršiu mirtį Nes tik su tavimi,iš naujo noriu atgimti. 

Tu tokia graži kaip laukų gėlė Vos tave pamatau man širdį varsto strėlė Amūras tik verčia mylėti tave Nors seniai jau žinau,kad mūsų meilei "chana".   Išspyrei mane pro savo buto duris Ok,atsiprašau,buvau gyvulys, Kai savo meile ne žodžiais, o veiksmais įrodinėjau. O kai nieko nesigavo-ant taves pirštą dėjau.   Įsileisk vidun,man šalta nesmagu Pagaliau atsitokėjau kaip gyventi turiu Prašau,nesipkjaukim kaip šuo su kate Rameks,mažute. Aš kitoks jau.Taika!

Mes buvome nuoširdūs vienas kitam. Mes buvome geri draugai. Tik staiga netiketai aplankė meilė tave... Ir taip diena po dienos mane pamiršai. Pamiršai.. nebendraujame taip kaip anksčiau: Nesulaukiu tavo demesio,nerašai žinutes.. Gaila ir liudna, kad viskas taip baigiasi. Gaila ir liudna, kad netenku tavęs. Būna kalbėsimės valandų valandas Tol, kol miegas ar kitos priežastys išskirs... Jaučiausi laimingas ir bent tau reikalingas - Dabar aš vienas kaip pirštas,tokia ta lemtis. Buvai tas siekis, dėl ko turiu gyventi Bet dabar man jau tai nesvarbu... Buvai ta viltis, kuri padėjo iškęsti Žiaurų gyvenima, pažinti žodį Myliu.  *Eilėraštis sukurtas remiantis tikrais išgyvenimais. Čia rašau pačią gryniausią tiesą. Šio kūrinio dėka, praradau tą žmogų, kuriam šios eilės buvo skirtos. Gaila, kad taip viskas baigėsi... :(

Sveiki visi! :) Nuoširdžiai visus norėčiau pasveikinti su šv. Velykomis. Plačios šypsenos veide, šiltų emocijų, gražaus pavasariško oro, o svarbiausia... Kietų kietų, kaip akmuo, margučių ;) Tegul per šias Velykas Jus aplenkia lig šiol kamavęs liūdesys. Žinoma, jei tokį jums išvis teko patirti. -------//------- -------//-------- --------//-------- Šiandien.t.y 2009.04.12 22.30 min , oficialiai pranešu, kad į plačiąją interneto erdvę paleidžiu antrąjį savo asmeninį tinklaraštį, kitaip dar vadinamą BLOG'ą. Šio BLOG'o pagrindą susidarys mano kūrybinė medžiaga. *Pastaba: Draudžiama šiame tinklaraštyje esančią informaciją naudoti savais tikslais neturint jo autoriaus leidimo. Jei nežadate laikytis šio miniatiūrinio reikalavimo,tai tegul atleidžia Jums Dievas už tokius darbus. Susisiekti su manimi galite el.paštu: naktibaldos@gmail.com